baltic sea library
f
  • home
    • about us
    • contact/imprint
    • editors
    • partners
    • links
    • data protection
  • news
  • places
  • essays
  • authors
    • danish
    • english
    • estonian
    • finnish
    • german
    • icelandic
    • latin
    • latvian
    • lithuanian
    • norwegian
    • polish
    • russian
    • sami
    • swedish
  • texts
    • danish
    • english
    • estonian
    • finnish
    • german
    • icelandic
    • latin
    • latvian
    • lithuanian
    • norwegian
    • polish
    • russian
    • sami
    • swedish
  • audios
  • newsletter

Lithuanian

Nei mums sveikintis nei atsisveikinti gyvenam archipelaguose
o tas vanduo tie žodžiai ką jie gali ką jie kunigaikšti gali

Zbigniew Herbert. Fortinbraso trenas

Vienoje iš paskutinių savo knygų "Tai", išleistoje 2000-aisiais, ties trečiojo tūkstantmečio slenksčiu, kurią būtų galima pavadinti poetiniu testamentu, Czesławas Miłoszas prisipažino pralaimėjęs: "Norėjau pasakyti tiesą / ir nepavykdavo." Man regis, šioje ištaroje ir slypi Miłoszo poezijos intriga. Poetas, neretai pavadinamas XX amžiaus metraštininku, iš tiesų liudija vieną iš pagrindinių praėjusio amžiaus nesėkmių - tiesos medžioklę. Tačiau tai viena iš tų nesėkmių, kurios keitė ir pakeitė pasaulį, ypač jo meną. Jeigu tiesos nepavyksta pasakyti, galbūt įmanoma ją aprašyti; jeigu neįmanoma jos aprašyti, galbūt įmanoma ją sukurti. Miłoszas tapo epochos balsu, nes jam pavyko priartėti prie tiesos aplinkiniais keliais. Balansuodamas tarp filosofijos ir faktų, tarp istorijos ir asmeninių patirčių, tarp fizikos ir metafizikos, jis iš tiesų kūrė tiesą, istoriją, pagaliau savo biografiją. Tačiau iki galo išlikdamas kritiškas pasaulio iliuzijų ir savo paties atžvilgiu - minėtoje knygoje jis be gailesčio atsiriboja nuo biografijos, paskelbdamas ją pramanu. Tad ką gi paliko mums šis kritiškas ir maištingas poetas? Dvidešimtojo amžiaus griuvėsius? Nepavykusias tiesos ištaras ir pramaną, nusitęsiantį beveik per visą šimtmetį?

Be abejo, kur kas daugiau. Tačiau to palikimo neįsprausi į kelias tezes. Todėl norėčiau stabtelėti prie vieno jo eilėraščio, kuris, kaip ir visa Miłoszo poezija, yra savotiška būties nuotrauka, o kartu ir autoportretas.

VIPERA BERUS

Norėjau pasakyti tiesą
ir nepavykdavo.
Mėginau eit išpažinties
Ir nieko neįstengdavau prisipažinti.
Netikėjau psichoanalize todėl,
kad būčiau sveikas primelavęs.
Ir savyje toliau nešioju susivijusią
kaltės gyvatę.
O man tai nemaž ne abstrakcija.
Stoviu ant kemsų Raudonėj netoli
Jašiūnų,
ir gyvatės uodega šmukšt į samanas
kupstan
po nykštukine pušele,
vos spūsteliu gaiduką,
ir šratų užtaisas pliūpteli iš berdano.
Po šiai dienai nežinau, ar kuris nors
švino grūdelis
kliudė šleikštų baltą pilvą
ar zigzagą Viperus berus nugaroj.
Šiaip ar taip, rašyti apie tai lengviau
nei apie dvasios nutikimus.

Taigi prieš mus pars pro toto principu veriasi visas XX amžius ir paties poeto pasaulis, kurie ir nėra labai atskiri - poetas gyveno epochos skausmais ir buvo jos balsas, tebūnie vienas iš daugelio. Žmogus, kuriam visą gyvenimą rūpėjo tiesa, poetas, kuris visą gyvenimą ieškojo jai ištaros. Maištingos prigimties, nesitaikstantis su amžiaus prietarais, netgi tradicijomis, prometėjiškai ieškantis savo kelio, nepripažįstantis didžiųjų XX amžiaus Europos (ir Amerikos) dogmų, konkrečiai šiame eilėraštyje - katalikybės ir psichoanalizės, dviejų dvasinę pusiausvyrą palaikančių receptų. Tačiau jo maištingumas - tai ne cinizmas ar ateizmas; greičiau poetas yra kaip pirmųjų krikščionybės amžių krikščionis, aistringai kovojantis už dangiškąją meilę ir šviesą, tačiau kartu neatsiribojęs nuo pagoniškojo paveldo - meilės ir pagarbos gamtai, gyvenimui. Gyvatė kaip krikščioniškosios kaltės simbolis ir gyvatės medžioklė kaip nusikaltimas pagoniškajam principui. Čia bene tik šiam poetui būdingu būdu susilieja metafiziniai ir rupios, kartais net grubios, kasdienybės planai. Pagaliau fenomenalioji Miłoszo atmintis, turinti ir ryškų etinį atspalvį - gyvatės, medžiai turi vardus kaip ir žmonės, jų vardai, kaip ir mituose, suteikia jiems būtį. Vietovardžiai - Raudonė, Jašiūnai - dar kartą primena lietuviškąsias poeto šaknis, jo nepramanytą biografiją. Herojus nėra tikras, ar kliudė gyvatę, tačiau, regis, tai nėra svarbu: poetas viename interviu yra pripažinęs, kad svarbiausia yra vaizduotė. Taigi vaizduotė ir atmintis - savigraužos šaltiniai - kartu tampa ir išsilaisvinimo įrankiais, leidžia tą (tikrą, menamą ar metafizinę) kaltę įveikti išsipasakojant eilėraščiu.

Tokia yra visa Miłoszo poezija. Viename ankstyvųjų eilėraščių jis yra rašęs, kad poezija, kuri neišgano žmonių ar tautų, yra melas. Regis, Miłoszas bus vienas iš paskutinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrėjų ir vienas iš paskutinių XX amžiaus poetų, tikėjusių mesijiška žodžio galia.

Ar vis dėlto Miłoszas tapo pranašu, dvidešimtojo amžiaus mesiju? Kadaise jis prasitarė savo bičiuliui Zbigniewui Herbertui: „Supranti, norėjau ir noriu tarnauti...“ Be abejo, turėjo omeny didžiąją tarnystę, pašaukimą. Tam jis dėjo daug pastangų, jo poetinė tarnystė buvo įvertinta ir Nobelio premija. Ir vis dėlto pats Miłoszas, regis, bėgant metams vis aiškiau suvokė savo pastangų iliuziškumą. Tą suvokimą bene geriausiai iliustruoja eilėraštis „Prisipažinimas“:

Supratau, kas skirta kaip aš mažutėliams:
Trumpų vilčių šventė, išdidžių paradas
Ir luošių turnyras, - literatūra.

(vertė Almis Grybauskas)

Ar iš tiesų čia susiduriame su dar viena iliuzijos žlugimo istorija? Ar matome tik dar vieną literatūrinį triuką, asmenybės išsidvejinimą ar išsidauginimą? Herbertas yra kalbėjęs apie Miłoszą dar griežčiau, jis aiškino, kad Miłoszas kaip mitinis Protėjas turi tūkstančius pavidalų, linkęs į metamorfozes (netgi politines), kad yra suskilęs žmogus, neapibrėžto tautinio, metafizinio, moralinio būvio. Kad Miłoszo pagrindinė problema yra „tapatybės jausmo stoka. Šiam psichiniam defektui jis surado išeitį: apsiskelbė Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės arba Dviejų Tautų Respublikos piliečiu. Atrodo gražiai ir yra labai naudinga, o kartu atpalaiduoja nuo įsipareigojimų tikrovei“.

Nota bene, tarp dviejų artimai bendravusių bičiulių buvo perbėgus juoda katė, kuri neabejotinai prisidėjo prie ir šiaip kategoriško Herberto tono.

Čia neatsitiktinai cituoju rūsčius vieno poeto žodžius apie kitą. Neretai poetai yra negailestingi vieni kitiems, tą paliudija ir pats Miłoszas:

O vis dėlto kito poeto šalia savęs pakęst negali,
jei įtaria, kad anas už jį geresnis, ima jam pavydėti
kiekvieno pagyrimo žodžio.

Pasirengęs ne tiktai užmušti jį, bet ir sutraiškyti,
nušluoti nuo žemės paviršiaus.
„Ataskaita“ 

(vertė Algis Kalėda)

Bet Herbertą čia pasitelkiu ne tam, kad pademonstruočiau žiaurių gamtos įstatymų proveržį poezijoje. Greičiau intelektualinio diskurso ar interpretacijos būtinybę ir galimybes. Pasaulis nėra toks, kokį mes jį matome, nebuvo jis toks ir Miłoszui. Jeigu mums reikia stabų, tuomet belieka piktintis tokiais kaip Herbertas. Tiesą sakant, piktinosi net ir pats Miłoszas. Tačiau kur kas įdomiau ir nepalyginti svarbiau yra pažinti prieštaravimų plėšomą žmogų negu melstis akmenėjančiam stabui.

Miłoszas yra kalbėjęs apie save, kad poetas gyvena iš prieštaravimų. Toks jis man ir patinka. Ieškojęs vieno svarbiausio dalyko – savo esmės, tapatybės. Sutikčiau, kad Miłoszas stokojo tapatybės jausmo. Man regis, kiekvienas poetas jo stokoja, pradeda savo odisėjiškas keliones ieškodamas savojo aš ir ne visad jį atranda net sugrįžęs Itakėn. Bet niekad nesutiksiu, kad Miłoszas apsiskelbė LDK piliečiu bėgdamas nuo atsakomybės.

Turėjau galimybių pažinti šį poetą asmeniškai, esu viešėjęs jo namuose Berklyje, kelis kartus buvome susitikę Kaune ir jo gimtinėje Šateniuose. Ir visąlaik lydėjo jausmas – matau gyvą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietį. Tiksliau, kunigaikštį. Pagaliau ar svarbu kokios kunigaikštystės.

Tas keistas miestas gimė ten, kur susilieja marių ir upių vandenys, pelkių miglos ir pievų rūkai, debesų dievesiai ir saulėlydžių gaisai, kai patvinsta, tvanksta, liejasi iš krantų dangaus ir žemės vandenys, todėl šis neva miestas panašus į pamėklę, vaiduoklį, išnyrantį iš istorijos ūkų ir vėl juose pradingstantį. Tokia buvo senoji Tvankstė, medinė, kurios niekas niekada nėra matęs, paskui radosi Kionigsbergas su mūrais, kurie atrodė amžini,betkurių neliko anei pėdsako, kai čia įsiveržė žiurkių karalius ir kita hofmaniana su plieninių riaumojančių žiurkių kariauna, o ant griuvėsių kaip pelėsis pradėjo daugintis pilkų silikatinių plytų truščobos.

   Dabar visa tai padengta banalia kosmetika už dykus pinigus, beskone rubliovka, kur šalia įsivaizduojamai prašmatnaus maison kokiame nors pretenzingame skersgatvyje gali gauti soliankos, pasamdytai pianistei grojant Elize.

   Ir taip be galo. Akis pasiilgsta ko nors tikro, kas primintų čia gyvenusius žmones, Albertiną, šio jausmo nenumaldo šiaip ne taip atstatyta katedra, o grynasis protas sako tavo pasąmonei, kad šios tavo pastangos yra beviltiškos, nes tai, ką matai, yra miražas, yra netikra, nes šis miestas yra pasmerktas vėlės būsenai, amžinai klajonei po padebesius dėl kažkokios metafizinės kaltės, kurią istorija jau seniai pamiršo...

   Tad kas gi esti čia išties, kur šio vaizdinio, slenkančio pro automobilio langą, esmė? Kas pagaliau čia gyvena, kur šio miesto gyventojai, ar yra čia kas nors tikra, apčiuopiama, nedirbtina? Žvilgsniui lėtai slenkant šešėliuotomis gatvėmis, staiga suvoki – taip, tai medžiai! Liekni, aukšti, išlakūs, jie auga nedidelėmis salelėmis, o kai kur net guotais, ypač už bevardžių apgriuvusių tvorų, kuriomis atitverti didžiuliai plotai su kažkokiomis, dar pokario laikus menančiomis paslaptimis. Jie, prakilnieji, kuriuose įsikūnijusios žuvusiųjų prūsų vėlės, yra tikrieji šio miesto pražuvėlio gyventojai. Jie šnara, bendrauja tarpusavy jiems vieniems težinoma kalba, nekreipdami dėmesio į papėdėje tysančius senus ir naujus griuvėsius, kurie jiems tėra trąša, istorijos sutryptas podirvis, neturintis nieko bendro su jų saugoma amžių rimtimi. Vakarais juose tupia sukūriuodami almantys paukščių tuntai, su kuriais vieninteliais jie randa kalbą ir darną. Ir šis pasaulis, paukščių ir medžių, yra tikras ir tikresnis už kalte paženklintus žmonių pėdsakus ir jų pastangas apsibūti, įsitvirtinti šioje debesų ir vandenų pagimdytoje kadaise šventoje sietuvoje, patvankoje, kampelyje pirmykščio rojaus, pražudytojo...

Rašyti apie miestą, kuriame gyveni nuolat, į kurį grįžti po visų civilizuoto žmogaus žaidimų, niūrokai susimąstęs apie tokios egzistencijos prasmę, ir kuriam galiausiai su nebyliu sutikimu esi linkęs kada nors patikėti net ir savo vertinguosius palaikus, nėra lengva. Šitas buvimo kartu aktas laikui bėgant virsta susitapatinimu, kasdien įgaunančiu vis didesnio intymumo atspalvį. Rašyti apie savąjį miestą pamažu tampa ne ką lengviau nei viešai pasakoti apie savo gyvenimo dienų bendrakeleivę: negali sau leisti nei per didelio jausmingumo, kad publika, nepašvęsta į intymų judviejų bendrumą, nepradėtų droviai kosčioti, bet lygiai taip pat negali remtis vien sausa ir beaistre faktų kalba, tarsi preparuodamas kokį laboratorinį gyvį, prie kurio prisiartindamas tegali sau leisti vienintelį jausmą – įprastinį mokslininko smalsumą. Kiekvienąkart tokioje situacijoje rizikuoji pasirodyti esąs arba egzaltuotas juokdarys, arba beširdis monstras. Rašytojui tai, žinoma, anokia čia pirmiena, tačiau jei galima būtų rinktis, iš dviejų blogybių mieliausiai pasirinkčiau trečiąją – sintetiškąjį „ir viena, ir kita“ variantą, labiau atitinkantį modernųjį rašytojo mitą. Komiškas monstras, siaubingas sapnų džiokeris – šiaip ar taip, daug gyvesnis ir daug tikroviškesnis tipažas. Žinoma, nepamirštant, jog kalbėdami apie tikrumą, kalbame apie tikrumą mitologijoje – atitikimą tam tikrai grifonų, chimerų ar vienaragių rūšiai.

Berašydamas staiga prisiminiau kitą kiek panašų tekstą, net ir perskaitytą šiek tiek panašioje situacijoje. 1931m. Rotary klubo susirinkime Miunchene pranešimą apie Nidą skaitė Tomas Manas. Tekstas, kaip jau turbūt atspėjote, vadinosi „Mano vasarnamis“. Puikus pavadinimas, iškart persergėjantis nuo hipertrofuotos egzaltacijos ar laboratorinio mokslingumo. Pranešime pati reikšmingiausia vieta skiriama Nidos briedžiams – jie netgi trumpai mitologiškai suklasifikuojami, tuo būdu puikiausiai įsiterpdami tarp grifonų, chimerų, šiuolaikinių rašytojų ir kitokių mitologinių pabaisų: „Pasakyčiau, kad tatai jaučio, arklio, elnio, kupranugario ir buivolo mišinys. Jų kojos labai ilgos, o ragai labai išsišakoję.“

Tomas Manas savo pranešime dar pamini kopas – kurios gal penkiskart aukštesnės nei Ziulto saloje – ir, žinoma, jūrą, nepamiršdamas subtiliai priminti apie klastingus Baltijos sūkurius, tykančius besimaudančiųjų.

Pranešime, besivadinančiame „Mano vasarnamis“, yra ir įstabi vieta, visu šimtu procentų atitinkanti pavadinimo diktuojamą tematiką. Tai, tiesą sakant, lygiai vienas sakinys. Štai jis: „Nuo savo namelio iki didžiųjų kopų einame ne ilgiau kaip pusę valandos.“ Daugiau vasarnamio nė padujų – tačiau stebuklingu būdu visa panorama iškyla prieš mūsų akis. Galėčiau prisiekti, jog skaitydamas matau ne tik Tomo Mano namelį, bet ir žnyples, gulinčias ant židinio atbrailos. Iš briedžių, kopų ir jūros staiga gimsta kita realybė; netikėtai išaiškėja, jog būtent tas kalbėjimas „visai ne apie tai“, kaip sakė kitas rašytojas, lietuvių poetas Vytautas Bložė, iš tiesų ir yra pats teisingiausias ir tiksliausias duotosios temos atskleidimas.

Tokio įkvepiančio pavyzdžio padrąsintas, galiu nesibaimindamas rašyti toliau – ir visa, ką aš beparašyčiau, bus apie manąjį miestą – net jei rašyčiau apie Romą, Jeruzalę ar Marso dykumas.

Taigi aš jums tiesiog papasakosiu apie savąjį miestą – apie tokį, kokį matau ir kokį tariuosi pažįstąs. Taip, aš jį savinuosi. Tokį, kokį matau tik aš vienas – vienintelį miestą, kuriame leidžiu vienintelį ir nepakartojamą savo gyvenimą – vieną iš nesuskaičiuojamos daugybės vienintelių ir nepakartojamų gyvenimų, vykstančių aplinkui mane. Be abejo, mano aprašomas miestas gerokai skiriasi ne tik nuo to oficialiojo, aprašyto kronikose ir istorinėse monografijose, bet ir nuo to, kurį savu vadina, vadino ir vadins bet kuris jo gyventojas, kasdien vaikštinėjantis savo paties susikurtomis trajektorijomis. Aš taip pat judu savo susikurta trajektorija savo paties susikurtame mieste – todėl net tikimybė, jog mes kada nors susitiksime akis į akį savo pačių istorijose yra ganėtinai menka. Bet kuris toks susitikimas yra retas ir nepakartojamas nuotykis. Būtent todėl mano pasakojimas ir įgyja šiokios tokios vertės: jei jį pasakotų kitas panašus vaikštinėtojas – su savo asmeninėmis trajektorijomis ir savo susitikimais, jis kalbėtų apie visai kitokį miestą. Išdėstytų jums savąją versiją apie savo susikurtą miesto modelį.

Bet gana apie tai – kad nebūčiau apkaltintas solipsizmu, švelnia šizofrenija ar gudriai užmaskuotu kvantinės psichologijos propagavimu.

Rašydamas mėginsiu naudotis tuo pačiu Tomo Mano patikrintu metodu, kuriuo vieninteliu turbūt ir galima naudotis kalbant apie intymumą, jo nebanalizuojant ir nesuvulgarinant. Bandysiu kalbėti apie pašalinius dalykus – apie labai ilgas kojas ir labai išsišakojusius ragus, vildamasis, jog atidžiau įsižiūrėjus šiame išsišakojimų tankumyne bus galima išvysti ir šį tą daugiau: santūrų ir kiek drovų, nepapuoštą jokiomis įmantriomis egzaltacijomis meilės išpažinimą.

Rašydamas apie savąjį miestą niekaip negaliu apeiti ir to, kurio akies tinklainėje ir šnervėse, ausų būgneliuose ir pirštų galiukuose šis miestas – ar, tiksliau sakant, subjektyvioji jo versija – buvo sutvertas: negalėsiu apeiti paties savęs. Nes mudviejų – mano ir miesto – biografijos tam tikru tarpsniu, prilygstančiu vienai akimirkai arba vienam žmogaus amžiui, priklausomai nuo to, iš kurios šios binarinės figūros pusės pažvelgsi, lemtingai sutapo.

Šitame mieste aš negimiau – todėl privalėčiau laikyti save atkilėliu, kaip ir daugybė kitų jo gyventojų. Po karo Klaipėdoje apskritai buvo likę vos vienas kitas vietinis – dauguma karo audrų buvo nublokšti į Vakarus, nemaža dalis žuvo. Naujoji miesto istorija prasidėjo faktiškai nuo nulio – saujelės išlikusiųjų, klaidžiojančių griuvėsiuose. Netrukus miestas sulaukė naujų gyventojų – anuomet plačiai aptinkamos sovietinių nomadų genties, visad pasirengusios išplėsti savo gyvenamąjį arealą ir atsidanginti į naujas teritorijas kad ir iš pačios Kamčiatkos. Rusakalbių kariškių ir jūrininkų, partinių funkcionierių, komandiruotų statybininkų ir laisvųjų recidyvistų cechus kaipmat papildė ir šiam kraštui biologiškai artimesnės rūšys: nepatikliai į jūrą skersuojantys žemaičių valstiečiai, dar neblogai menantys prieškario turgus – ir kažkodėl visas tuntas atlapaširdžių dzūkelių, kažkurio didžiųjų sovietinių vizionierių potvarkiu importuotų pajūrin iš priešingo šalies krašto – Pietryčių Lietuvos. Kokią utopiją regėjo tas vizionierius, galima tik spėlioti. Gal partiniuose kabinetuose buvo nuspręsta, jog prie smėlynų įpratusiems dzūkams skurdokas pajūrio peizažas bus mažiau žeidžiantis žvilgsnį, o gal spėjamasis vizionierius pats buvo kilęs iš tų kraštų ir niekaip negalėdamas priprasti prie niūrių žemaičių bei įtarių rusų, kiekviename lietuvyje vis įžvelgiančių gudriai pasislėpusį fašistą, sumanė įsisteigti sau personalinę kraštiečių anklavą. Vienaip ar kitaip, komunikabilieji dzūkai pajūryje iš tiesų aklimatizavosi be didesnių sunkumų, kai kurie netgi tapo garsiais to meto žvejais – kaip tuomet buvo madinga rašyti, jūrų artojais. Aklimatizavosi ne tik jie – po kurio laiko visa ši klajokliškai marga kompanija ėmė įgauti bendrų charakterio ypatumų ir net tam tikrų išvaizdos bruožų: savitą „jūrinę“ eiseną (net tie, kurie jūrą matydavo vien Melnragės paplūdimiuose) bei ypatingai, tam tikru būdu primerktas akis, maskuojančias giliai slepiamą pranašumą prieš visą likusią padermę – sausumos žiurkes. Taip gimė naujieji miestelėnai – jau nebe nomadai, o sėslieji miesto gyventojai, nejučia perėmę iš ankstesniųjų kartų tuos pačius uostamiesčio papročius ir manieras, tą patį bet kuriame pasaulio uoste sutinkamą išdidumo bei įžūlumo mišinį, vienodai lengvai užsiliepsnojantį tiek Marselio, tiek Roterdamo, tiek Klaipėdos smuklėse.

Jei jau priėjome prie šitos uosto smuklių mitologemos, tiesiog nuodėmė būtų atidžiau nepasižvalgyti šiame semantiniame lauke, kuriame būtinai aptiktumėme bebaimį jūrų vilką su pypke barzdoje, auskaru ausyje ir durklu užantyje. Pageidautume, žinoma, ir su medine koja. Ir su autentiškais dokumentais – piratų lobio žemėlapiu, o ne kokia banalia jūrininko knygele. Ypač pageidautume, jei būtume mažas berniukas, koks tuo metu buvau aš.

Sovietinis jūrininkas, tiesą sakant, ne visai atitiko etaloninį Stivensono ar Melvilio modelį. Tačiau kiekvienas jų galėjo papasakot ne vieną istoriją apie savąją kovą su Mobiu Diku – net jei tai buvo viso labo priekabus pirmasis kapitono padėjėjas politikos ir auklėjimo klausimais, to meto laivuose įkūnydavęs savo personoje visą galingą organizaciją, trumpai vadinamą KGB. Tokių istorijų girdėdavau daugybę – ir apie tolimus uostus, kuriuose visada šilta ir galima nieko neveikti (šią nuostabią istoriją prisiminus, mane iki šiol apninka nesuvaldomas Kelionių Šauksmas), apie galingas audras ir gudrius kapitonus, ir apie tamsiaodes gražuoles, besišaipančias iš tvarkingomis partinėmis kuopelėmis vaikštinėjančių sovietinių jūrininkų, stropiai prižiūrimų pirmojo kapitono padėjėjo, kad jį kur.

Gimtajame uoste iš jūrininkų šaipytis pageidaujančių nebuvo itin daug – juos gerbė, jiems pavydėjo ir jų prisibijojo. Net ir geltonsnapių Jūreivystės mokyklos kursantų, dar kaip reikiant jūros nemačiusių, privengdavo ir patys aršiausi miesto vyrukai. Anuomet gana įprastas akiai vaizdas – prie kavinės, aludės ar po miesto šokių žaibiškai įsiplieskiančios muštynės. Dažniausiai jose dalyvaudavo ir keletas jūreivių. Veikdavo pavydėtinai sutartinai ir tiksliai. Du tikslūs, preciziškai ištreniruoti judesiai – ir uniforminiai diržai su masyviomis bronzinėmis sagtimis, papuoštomis inkaru, apvynioti ant tvirto riešo, pradėdavo švilpdami skrosti orą. Baisus ginklas, niekuo nenusileidžiantis garsiajai patagoniečių bolai, anuomet paženklinęs ne vieno vietinio galijoto šonus.

Mano dėdė taip pat priklausė tai privilegijuotųjų kastai – buvo netgi ne šiaip koks jūreivis ar mechanikas, o patsai šturmanas. Jau vien patsai žodis ko vertas – šturmas, štormas, sturm-und-drangas; kažkas nenugalimai vyriško slypėjo šitoje žodžių magijoje, žvilgančiose paradinio kostiumo sagose ir tradicinėje jūreiviškoje bravūroje. Grįžę iš pusmetį trukusio reiso, jūreiviai pagal nerašytas tradicijas imdavosi siausti: trejetą parų šėldavo Klaipėdos knaipėse, lengva ranka taškydami sunkiai uždirbtus pinigus, o patys įžūliausieji po lukuliškų gertynių pas žmonas grįždavo trimis taksi automobiliais: vienu pas savąją Penelopę keliaudavo pats Odisėjas, kitu keliaudavo bagažas su visomis lauktuvėmis, o trečiajame ant galinės sėdynės išdidžiai važiuodavo jo uniforminė kepurė. Taip grįžta triumfatoriai. Ką ten taksi – net kino teatruose tuos pusdievius aptarnaudavo be eilės, vien pamatę uniformą arba, jei pusdievis teikėsi atvykti incognito, jūreivio pažymėjimą. Su dėde šturmanu negaliojo jokie draudimai – pats irgi kuriam laikui pasijausdavai pusdieviu, bent jau iki tol, kol išseks stabiliausios anų laikų vaikiškos valiutos – kramtomosios gumos – atsargos. Kadangi jos turėdavai ne vieną bloką, o ir kramtoma ji buvo kapitalistiniam pasauliui nežinomu ir net sunkiai įsivaizduojamu būdu – iš burnos į burną, pamažu dingstant visiems skonio ir kvapo požymiams, leidžiantiems atskirti bananinę gumą nuo braškinės, kol galų gale kuris nors laimingasis savininkas jos netyčia nenurydavo, laimė tįso ir tęsėsi beveik amžinybę. Ko gero, tai ir buvo vienintelis anais laikais pagyrūniškai ant kiekvieno kampo afišuojamo brandaus socializmo požymis. Bendra kramtomoji guma. Savininkui likdavo siuzereniškoji pirmojo pakramtymo teisė – ir, be abejo, visų Brolių bei Seserų Kramtyme Pagarba ir Susižavėjimas.

Kai dovanos galų gale būdavo išsidalinamos, kai namai praturtėdavo šūsnimis Aladino lobių – džinsų, suknelių, sintetinių kilimų, pakabukų raktams su Santa Cruz de Tenerife vaizdais, kasetinių magnetofonų, atviručių su akį merkiančiomis pusnuogėmis filipinietėmis – o visa giminė nuo moksleivių iki senelės imtinai papildydavo savo garderobą prestižiniais plastikiniais maišeliais su „Wrangler“ džinsų reklama, gyvenimas galiausiai grįždavo į savo vagas. Teta kartais jau net rikteldavo ant dėdės, vis dažniau pamiršdama pusdieviškąją jo kilmę, kuri sausumoje pasirodydavo besanti ne kaži ko verta. Jūreivis sausumoje nenaudingas ir net komiškas, nelyg koks pelikanas vištų fermoje. Tačiau dėdė tik klastingai šypsodavosi, slėpdamas rankovėje kozirinį tūzą. Kol vieną dieną pajutęs, jog pusdievio autoritetas smuko iki grėsmingos padalos, tarsi tarp kitko tardavo tetai – na tai kaip, gal užeinam į boninę?

Sovietų Sąjungoje be įprastinio prekybos tinklo, skirto paprastiems mirtingiesiems, egzistavo ir mažiausiai trijų rūšių specialiosios parduotuvės: tinklas užsieniečiams „Beriozka“, spec. parduotuvės partinei grietinėlei ir „Albatrosai“ jūreiviams, paprastai vadinami boninėmis. Jūreiviai, grįžę iš reiso, dalį atlyginimo gaudavo vadinamaisiais bonais, ant kurių buvo rašomas ekvivalentas paprastais rubliais, tačiau perkamoji galia „Albatrose“, kuriame buvo galima įsigyti ne tik čekiškų šviestuvų, bet ir suomiškų baldų komplektų, buvo, švelniai tariant, ne visai ekvivalentiška. Štai čia, „Albatrose“, dėdė paskutinįkart iki valiai pasimėgaudavo savo pusdieviškomis galiomis, prisimerkęs išklausydavo paskutiniųjų tetos aikčiojimų, susirinkdavo paskutines padėkas su bučiniais ir apkabinimais – ir atsidusęs „išeidavo į reisą“. Dažniausiai vėl pusmečiui.

O likusiuosius krante kaipmat pasiglemždavo kasdienybė. Vyrai ir moterys prirūgusiais rytmetiniais autobusais keliaudavo į darbą. Po darbo stiprioji lytis išlenkdavo bokalą kitą alaus ar užsidarydavo su savo nuolat gendančiais moskvičiais garažuose, o moterys stovėdavo eilėse – prie melsvų inkubatorinių viščiukų, prie „Raudonojo Spalio“ batų, prie konservuotų vengriškų žirnelių, pieniškų dešrelių – prie bet ko, ką tą dieną, kaip buvo sakoma, „išmesdavo“. Pačios laimingiausios Ievos dukterys grįždavo namo ne tik su artipilnėm rezginėm, bet dar ir pasipuošusios barbariško grožio karoliais iš suvertų ant špagato tualetinio popieriaus rulonėlių – dėl nežinomų planinės ekonomikos subtilybių tualetinis popierius buvo itin retas svečias parduotuvių lentynose. Galima buvo nesunkiai įsivaizduoti kur nors neaprėpiamose Sovietų šalies platybėse įsitaisiusį fantasmagorišką pasturgalį – gigantišką, nuo Kamčiatkos iki pat Murmansko, vienu motu suvartojantį visas proletariato higienos priemones. Tačiau, tiesą sakant, akivaizdu, jog brandžiame socializme tualetinis popierius yra prabangos prekė, gal net puošmena, smulkiaburžuazinė atgyvena, ir tiek. Toms subtilioms reikmėms kuo puikiausiai tinka pigūs ir, beje, savo oficialiajai funkcijai – skaitymui – visiškai netinkami partiniai dienraščiai, tarsi rūšiniai vynai, papuošti daugybe ordinų bei medalių. O jei ir pasitaikydavo koks minkštakūnis inteligentas, dar neatsikratęs miesčioniškų įpročių, toksai galėdavo kuo puikiausiai realizuoti savo hipertrofuotus estetinius polinkius, gražiai susikarpydamas laikraštį pageidaujamo formato ar netgi formų lapeliais.

Tačiau jūra – pats jos buvimas – diktavo savąjį gyvenimo būdą tiek šventėse (Naujuosius metus palydėdavome iš laivų parneštų signalinių raketų salvėmis ir falšfėjerių pašvaistėmis), tiek ir kasdienybėje, pasiekdama net ir tokias tolimas marinistikai sferas, kaip priemiesčio paauglių aprangos mados. Ano meto berniokiško šaunumo etalonas – jei esi tikras Klaipėdos priemiesčio teenager‘is – tikri jūreivio marškinėliai, vadinamoji telniaškė. Kalbininkai tikriausiai pasiūlytų šį šiurpų slavizmą versti kokia nors mandagia kūninuke, o kitą būtiną vyriškumo atributą, štormovkę – audrinuke; žinoma, už tokį gyvenimo realijų bei kalbos pojūčio ignoravimą pelnytai susilauktų keleto sūrių epitetų. Audrinuke gal ir galima būtų pavadinti kokį smulkų paukštį, meteorologų pagalbininką, pranašaujantį audrą, bet tik jau ne sunkią ir grubią brezentinę striukę su didžiuliu gobtuvu ir išsegamu vatiniu pamušalu. Štormovkė yra štormovkė, ir niekur čia nedingsi.

Telniaškė, štormovkė ir džinsai – rimti ir solidūs rūbai, akivaizdžiai demonstruojantys socialinę, o ir geografinę padėtį. Džinsai, savaime suprantama, dažniausiai pigesni, vietinės gamybos, anuomet patylomis, kaip kiek vėliau paaiškėjo, sudaigstomi Vilkaviškio karinių uniformų siuvykloje. Neįtikėtino masto diversija: tame pačiame fabrike siūti ir chaki spalvos kostiumus šauniesiems socializmo gynėjams, ir stileiviškus džinsus – tuos, kaip mėgdavo šmaikščiai pavadinti vienas aukštas Klaipėdos komjaunimo funkcionierius, grįžęs iš eilinės ekskursijos po supuvusius Vakarus, „spąstus tarybiniam jaunimui“! Tačiau turint omenyje tradicinius lietuvių bruožus – įgimtą polinkį verslui, skepticizmą bet kokios valdžios atžvilgiu ir per ilgus okupacijų šimtmečius išsiugdytą savotišką nacionalinį konspiratyvumą, nieko itin stulbinamo šioje džinsinėje diversijoje kaip ir nėra: net ir tie patys aukšti komjaunimo funkcionieriai ne sykį buvo pastebėti tuose „spąstuose tarybiniam jaunimui“ – ir nė karto neteko girdėti, kad kuris iš jų būtų bandęs iš tų spąstų pasprukti, didvyriškai nusigrauždamas koją. Beje, prie gerų norų visus socialistinės tėvynės išdavikus buvo galima labai nesunkiai demaskuoti: tų mėlynųjų Vilkaviškio džinsų dažas, „indigo denim“, kaip buvo rašoma etiketėje, akivaizdžiai turėjo giminingų cheminių savybių su populiariu mokykliniu rašalu „Vaivorykštė“ – ir ne tik spalvos niuansais. Pasipuikavęs pusdienį tokiais džinsais ir vakare juos nusimovęs, laimingasis puošeiva staiga su siaubu išvysdavo, jog ant jo nuosavų apatinių galūnių irgi drąsiai galima klijuoti etiketę su magiškuoju užrašu „indigo denim“. Geriau įsižiūrėjus, ant savųjų sodriai mėlynų šlaunų galima buvo aptikti net gana aiškiai atsispaudusias tamsesnes siūles. Akivaizdesnių daiktinių nusikaltimo įrodymų sunku ir sugalvoti: visi kapitalizmo vergai – mėlynomis kojomis.

Bet gana tų ekskursų į aukštąją madą: grįžkime atgal, į tą ankstesnį mūsų istorijos tašką, kuriame mano dėdė Sindbadas, išdalinęs paskutines Aladino urvo gėrybes, išplaukęs su argonautais, globojamais Hermio bei pirmojo kapitono padėjėjo, ieškoti eilinės aukso vilnos. Kaip pamenate, mes ten likome stumdytis visuomeniniame transporte su kitomis eilinėmis penelopėmis. Ką tuomet veikė mažieji telemachai, paklausite?

Uostamiesčiai – o ypač uostamiesčių priemiesčiai – tiesiog sukurti mažiesiems telemachams. Pramogų čia – nesuskaičiuojama daugybė. Pradedant nuo daugiaaukščio namo kiemo, kuriame susibūrusi internacionalinė publika nuolat gilinasi į kultūrų skirtumus, pažindama juos iš pirminių šaltinių: iš pirmų lūpų ir savo kailiu.

Nevalia pamiršti ir ritualinių Didžiosios Jūrų Kelionės atkartojimų miesto pakraštyje telkšančioje pelkėje – ten mažieji argonautai, susirentę plaustus, išplaukdavo ieškoti savosios Kolchidės – labirintuose tarp nendrynų su perinčiomis gulbėmis.

Dar toliau, už pelkės, tęsėsi laukas, kuriame karo metais stovėjo šaudmenų sandėlis, vėliau subombarduotas. Valandėlę pašliaužiojus keliais, ten buvo galima prisirinkti kišenę visai gero dūminio parako – puikiai pritaikomo žaidžiant karą ar kamuojant amžinus vaikų priešus pensininkus, stumdančius dienas su domino (ar tiesiog – domino dienas) prie kieme pastatyto staliuko.

Į laukymę kairiau pelkės žiemomis kelininkų savivartės suveždavo daugybę sniego, nukasto nuo miesto gatvių. Jo būdavo ištisi kalnai, galutinai išnykstantys tik vasaros pradžioje. Pavasarį sniegas imdavo tirpti ir slegiamas savo svorio tapdavo ledu. Atsiverdavo speleologų žvilgsnio vertos kiaurymės, saulėje žvilgantys lediniai stalaktitai ir stalagmitai. Kartais kuri nors vandens išgraužta perėja – ledinis tiltas – neišlaikydavo savo svorio ir grumėdama griūdavo. Kartais mes joms šiek tiek padėdavom griūti.

Dešiniau stovėjo gelžbetonio konstrukcijų gamykla – įveikę tvorą, aptikdavom daugybę sukrautų gelžbetoninių blokų ir vamzdžių, kuo puikiausiai tinkamų laipiojimui, gaudynėms ir slėpynėms. Smagiausia būdavo, kai į žaidimą įsitraukdavo gamyklos sargas, ginkluotas medžiokliniu šautuvu, užtaisytu druska (bent jau jis pats taip iš tolo šaukdavo: vot ja vam seičias kak rubanu solju po žopam!). Mes buvom greiti ir vikrūs, sargas šlubas, kad ir ginkluotas; o už gamyklos tvoros jau apskritai ir nebe jo valdos.

Visa ta, dabartine akimi žiūrint, kiek makabriška žaidimų aikštelė buvo gausiai išpuošta agitacine atributika, keistai surezonuojančia su nuolat pro tinką prasimušančiais senais vokiškais užrašais: didžiuliais plakatais, vaizduojančiais geruosius milžinus – darbininkus ir kolūkietes, optimistiniais šūkiais, išrašytais ant raudono audeklo, ir pabrėžtinai kukliais nespalvotais politbiuro narių portretais. Artėjant XXV komunistų partijos suvažiavimui, kažkuris sąjunginės reikšmės agitpropo menininkas suprojektavo tūrinę figūrą – dabar sakytumėm, objektą ar gal instaliaciją, akimirksniu pasidauginusią visų bent kiek svarbesnių Sovietų šalies miesteliokų gatvėse bei aikštėse. Objektas buvo sumontuotas iš didžiulio medinio karkaso, apkalto fanera – žinoma, nudažyta maloniai įprasta raudona spalva. Objektas vaizdavo milžinišką romėnišką skaičių – XXV. Be abejo, smalsūs jaunieji sovietų šalies piliečiai kaipmat aptiko, jog pirmojo „ikso“ dugne pagal projektą nežinomais sumetimais palikta anga, o pačių skaičių viduje tęsiasi tamsus ir paslaptingas kabalistinis labirintas. Pirmeiviai keliavo juo, sulaikę kvapą, pasišviesdami degtukais ir žibintuvėliais; tačiau gan greitai labirinto paslaptys buvo perkąstos ir netrukus visas „XXV suvažiavimas“ prispildė mažų kojų bildesio ir susižavėjimo kupino spiegimo – garsų, paprastai lydinčių bet kurias vaikiškas gaudynes ar slėpynes. Kadangi reiškinys tapo grėsmingai masiniu – įprastinės vaikų susibūrimo vietos, kiemai ir stadionai staiga pradėjo akivaizdžiai tuštėti, nelyg mieste būtų apsilankęs legendinis žiurkiagaudys – vietinė valdžia, veikiausiai paakinta kokio paprasto ir uolaus šventų simbolių garbintojo, ėmėsi priemonių: pasiuntė į kovą milicijos patrulius. Įdomu, kaip skambėjo tas rašytinis įsakymas: išvyti vaikus iš XXV komunistų partijos suvažiavimo?

Įsiminiau šią agitpropo instaliaciją, milicininkų dėka tapusią performansu, nes lindėjau labirinto viduriuose kaip tik tuo metu, kai į veiksmą įsijungė uniformuoti pareigūnai. Buvau itin nepatogioje strateginėje pozicijoje – kažkur apatinėje viduriniojo „ikso“ dalyje, kai iš šūksnių supratau, jog į žaidimą įsijungė papildomos pajėgos. Dauguma sėkmingai išsigelbėjo, iššokę per viršutinį „suvažiavimo“ kraštą ir išsilakstę kas sau; kelis bliaunančius ir besispardančius rezistentus milicininkams pavyko išlupti per „ikso“ dugną. O aš likau labirinte – sulaikęs kvapą, besiklausydamas, kaip kažkuris pareigūnų, tyčia pastorinęs balsą, šaukia pro angą: „žinau, kad ten esat; greitai išlįskit, nes paleisiu tarnybinį šunį!“. Pratūnojau ten nejudėdamas kokias porą valandų, kol ėmė temti; tik tuomet išdrįsau išsmukti ir prisidengdamas prietema parbėgti namo.

Gal tuomet ir pradėjau miglotai nujausti, jog pasaulyje, kuriame iš esmės egzistuoja vien dvi nuolat konfrontuojančios stovyklos – tie, kurie dėvi uniformines kepures, ir antrieji, turintys greitas kojas, – aš, neturintis nei viena, nei kita, esu pasmerktas pogrindžiui. Bent jau kol sutems, ir pagaliau galėsiu pareiti namo.

Tą pačią pogrindžio simboliką dabar nesunkiai aptinku ir kitame, daug pavojingesniame žaidime: nusileisti po geležinkelio tiltu per Danę ir laukti – ilgai, kartais beveik pusdienį, kol bėgiais pravažiuos tikras garvežys, demoniškai juodas ir švirkščiantis garų kamuolius. Pamatyti pro pabėgius sušmėžuojančią Leviatano papilvę.

Paskutinįkart Didžiąją Bestiją išvydau jau praėjus daugybei metų – po vengtos, bet taip ir neišvengtos tarnybos Sovietų armijoje, 1991-ųjų Sausio tryliktąją. Tie, kurie tuomet beginkliai Vilniuje stojo prieš sovietų tankus, tikriausiai išvydo ir daugiau – kai kurie pažvelgė jai tiesiai į akis. Prieš pat savąją žūtį.

Klaipėdiečiai tuomet miniomis plūdo į gatves ginti savojo miesto. Kai kuriuos jų mačiau iš arti – bene pirmąkart iš taip arti, kad pamatyčiau, kokie jie visi skirtingi ir kokie jie visi klaipėdiečiai. Stovėjome miesto savivaldybėje, išsidalinę savo ginamus langus, ginkluoti metaliniais armatūros virbais ir Molotovo kokteiliais – nors teko pastebėti ir įmantresnės amunicijos: armėnas, Senajame turguje pardavinėjęs arbūzus, atsinešė peilį – tą patį, kuriuo taip mikliai raikydavo žalias arbūzų galvas. Žinomas Rytų kovų menų meistras atsinešė tikrą samurajišką kardą – kataną, o aš išbėgdamas iš namų striukės kišenėn įsimečiau storą fortepijono stygą. Drebėk, sovietų specnaze! 1863-aisiais buvom daug prasčiau ginkluoti – spragilais ir dalgiais, bet be kovos nepasidavėm. Ir dabar nepasiduosim – argi gali pasiduoti anava tas šlubas diedukas, atėjęs ginti savojo miesto, savosios laisvės ir atsivedęs pagyvenusį sūnų, kaip du vandens lašai panašų į tėvą, net ir šlubuojantį ta pačia koja? Arba tas, visas randuotas, – tas, kur vis šypsosi nieko gero nežadančia šypsena, atverdamas burną, pilną metalinių dantų, o rankoje spaudžia tokį pat armatūros virbą, tik dvigubą, kruopščiai apvyniotą lipnia izoliacine juosta? Drebėkit, sovietų tankistai – jūs dar nežinote, kas jūsų laukia! Centrinė Klaipėdos gatvė grūste prigrūsta; prieš jūsų šarvuotąją techniką mes išsiuntėme savo tankus – visas iki vienos miesto šiukšliavežes ir sniego valytuvus! Tai bent bus mūšis, amžiams įrašytas į garbingą miesto istoriją: jūsiškė tankų divizija prieš mūsų specializuotojo autotransporto įmonę!

Ir tarsi pajutusi, kad nebūtų nieko absurdiškiau, kaip laimėti šitokį absurdišką karą, militarinė mašina sustojo. Kažkas sutriko jos plieninėje logikoje; kažkas cinktelėjo ir perdegė.

Tuomet visi tikėjome, jog įveikėme patį galingiausią priešą; kaip ir visi revoliucijos vaikai, naiviai manėme, jog svarbiausia – nukauti drakoną.
O, jei kas surastų kokį panašų metodą, nuo kurio cinkteltų ir perdegtų civilinės, biurokratinės mašinos logika (nerandu jai epiteto; tikrai ne geležinė, bet ne lengviau įveikiama – galgi tiesiog guminė?..)!

Nors kita vertus – daugybę laiko mums taip ir neteko pagyventi nuobodžiai, be didesnių sukrėtimų, adrenalino atsargas papildant vien iš įprastų vienadienių skandalų. Ko gero, atėjo laikas tokio gyvenimo mokytis. Gyvenimo su pigiu prašmatnumu tvaskančiais prekybos centrais, idiotiškais dangoraižiais – karikatūriškai sumažintomis amerikietiškųjų kopijomis – ir stebuklingu būdu atsivertusiais valdančiųjų klasės primityvais, kaip ir anksčiau visą pasaulį tebeaiškinančiais dviem žodžiais; tik anksčiau jie tardavo „marksizmas – leninizmas“, o dabar – „rinkos ekonomika“. Sezamai, atsiverk. Ir jie teisūs: pagrindinis dėsnis išliko – jis permanentinis, pergyvenantis visas santvarkas, režimus ir okupacijas. Tas pats, ne per seniausiai minėtas: jei neturi nei greitų kojų, nei uniforminės kepurės, tavo žaidimas pralaimėtas. Nebent įsigudrintum žaisti pogrindyje. Savo vienišus žaidimus, nereikalingus niekam, išskyrus tokius pat pogrindininkus.

Pabaigoje, imituojant mano pseudochronologinį pseudopranešimo stilių, reikėtų istorijos ir iš mūsų dienų. Net ne istorijos – mikronaratyvo. Tų iš pažiūros lyg ir nereikšmingų detalių – nereikšmingų, bet stebuklingu būdu visą visumą suorganizuojančių detalių. Tomo Mano briedžių, ant šakotų ragų dovanų atnešančių ištisą panoramą.

Jau kuris laikas Klaipėdos miestas išrenka kelis labiausiai nusipelniusius savo piliečius – kultūros ir meno žmones – ir suteikia jiems Klaipėdos kultūros magistro titulą, įteikdamas regalijas – tikslią XV a. žiedo, rasto miesto piliavietėje, kopiją.

Gražus ir originalus gestas, neturintis analogų tiek Lietuvoje, tiek, drįsčiau spėti, ir visoje Europoje. Gestas, priverčiantis juste pajusti savąją vietą ilgoje ir spalvingoje miesto piliečių procesijoje, judančioje iš šimtmečio į šimtmetį. Lūžiai ir pervartos, karai ir marai pasirodė bejėgiai ją išardyti; žvelgdamas į tą nežinomam miestiečiui priklausiusį žiedą, jaučiu tęstinumo pergalę. Dar daugiau: jaučiuosi akivaizdžiai priklausąs tai pačiai ložei, kuriai priklausė ir tikrasis žiedo savininkas – garbingai Klaipėdos miestiečių ložei. Ir tuomet pagalvoju, jog tai, kad gimęs kitame Lietuvos krašte vis dėlto ėmiau ir atsiradau šitoje žemėje, kurioje kadaise gyveno mano proseneliai, galbūt nėra visiškas atsitiktinumas.

Ir jau visai baigdamas turiu pripažinti – manųjų briedžių ragai šįkart pasirodė dar šakotesni už paties Tomo Mano: privalėjau parašyti pranešimą apie Klaipėdą, o tai, ką užrašiau, kažkaip labai jau įtartinai panėši į mano paties autobiografiją. Nors, kita vertus, nieko čia nuostabaus – sakoma, jog net šuo ir jo šeimininkas, ilgai gyvendami kartu, pavojingai supanašėja.

Tebūnie tas biografijų bendrumas palaikytas ne manosios puikybės apraiška, o tiesiog komplimentu – gal net vienu iš didžiausių komplimentų, kokį gali ištarti žmogus savajam miestui.

Vadinsiu ją bibliniu vardu – Estera. Dabar jau galiu. Taip ją neseniai pašaukė į amžinybę rabinas savo maldose, sukalbėtose prieš užberiant tris pirmas žemės saujas ant sumenkusio kūno, jau atkirpto nuo gyvųjų pasaulio.

Gyvenime – kitaip: dažniausiai ji buvo Fira, kartkartėmis Firočka. Šypteliu pagalvojęs, kaip neatpažįstamai pakito Persijos karalienės vardas, reiškęs rytmečio žvaigždę, mūsų kraštuose, didžiųjų slavų kalbų nuskalautoje kasdienėje jidiš šnektoje. Tačiau dabar įžengusi į tobulesnio matavimo laiką Fira vėl tapo Izraelio dukra Estera, ryto žvaigžde, Ester bat Israel.

Ji buvo 1941-ųjų laidos Kauno žydų gimnazijos abiturientė, labai žymios ir visame pasaulyje gerbiamos litvakų giminės atžala. Tų metų birželio 21-ąją išlaikė paskutinį brandos egzaminą, lyg tyčia – istoriją. Sugrįžusiai tėvas kaip dovaną ir pilnametystės ženklą įteikė namų raktą: kad nuo šiol galėtų pareiti kada nori, net ir po dešimtos valandos. Vakarop jau su nuosavu raktu Estera išėjo į gimnazistų paskirtą tradicinę susitikimo vietą – Karo muziejaus sodelį. Ten jos laukė draugas (neminėdavo man jo vardo), jaunimas iš žydiškos Šolem Aleichemo ir lietuviškos trečiosios gimnazijų. Bendras pažįstamų ratas, kurį sulipdė Chaja ir Lida, dvi lietuviškoje gimnazijoje besimokiusios linksmos žydaitės. Jų literatūros mokytoja buvo pati Salomėja Nėris, o viena iš žymesnių bendraklasių – būsimoji aktorė Lilijana Binkytė, Kazio Binkio dukra, pasak Esteros, draugų pravardžiuota Lialka ir anuomet beprotiškai įsimylėjusi jauną poetą Eduardą Mieželaitį. Pirmą kartą tą vakarą Estera su draugais linksminosi ir kalbėjosi iki pat vėlumos: buvusi kaip ant sparnų. Deja, pokalbius temdė Lidos likimas: nelaikė egzamino, nes prieš savaitę kartu su tėvais ištremta į Sibirą. Namų duris Prieplaukos krantinėje Estera savuoju raktu atsirakino tik trečią nakties. Prigulė, bet taip ir nebespėjo užmigti.

Vos po valandos, apie ketvirtą, namas staiga sudrebėjo. Estera man ne kartą pasakojo: „Iššokau iš lovos, puoliau į svetainę, kurios langai išėjo į Nemuno pusę. Pamačiau ugnies ir žemių fontanus virš Aleksoto. Tėvo ranka ant peties: vaikeli, čia ne gaisras, čia karas. Jis iš karto suprato.“ Auštant vasarvidžio rytui, per akimirksnį ištirpo vakarykščių minčių ir vilčių migla. Tai nacių lėktuvai. Telefonas tebeveikė, dar po kurio laiko pasipylė skambučių chaosas: vieni giminės patarė bėgti, kiti – užsidaryti namuose ir niekur neišleisti vaikų, draugai – dar kartą visiems susitikti mieste ir pasitarti. Esteros motina, akušerė, lyg niekur nieko pareigingai ruošėsi budėti – priimti tos dienos naujagimius Kauno žydų ligoninėje. Seseriai Gitei lyg tyčia – angina su aukšta temperatūra, ji leisgyvė gulėjo lovoje ir tikrai nemanė niekur bėgti. Pavakare iš draugų Estera išgirdo apie evakuaciją, organizuojamą Kęstučio gatvėje, komjaunimo komitete: ten reikia prisistatyti dešimtą. Tėvas nusprendė: „Eik, vaikeli, gal tau pasiseks, tik nieko nesakykim motinai, jai bus blogai, geriau, kad sužinotų po visko.“ Paskutinis Esteros pokalbis telefonu su ligoninėje budinčia motina: „Aš namie, man viskas gerai.“ Sesuo taip pat nesuprato, kad prisėdusi prie lovos Estera suvis atsisveikina: taip karščiavo, kad bemaž kliedėjo. Tėvas ruošė daiktus kelionei bandydamas atrinkti, kas būtiniausia. Paskutinę akimirką nusprendė įdėti Esterai mažas žirklutes.

Kęstučio gatvėje pasidaliję į grupeles po dešimt žmonių, bėgliai išėjo iš Kauno pėsti. Automobiliais link Latvijos sienos keliavę „ponai“ jų neėmė. Pavažiuodavo besitraukiančių rusų kareivių sunkvežimiais, užskridus nacių lėktuvams, slėpdavosi nuo kulkosvaidžių ir bombų šokdami per bortą į griovius. Ties Zarasais matė prasidėjusį žydų pogromą: „Aplenkėm miestą, bet aplinkui spėjom prisižiūrėti vaizdų, apie kuriuos nenoriu net pasakoti.“ Pagaliau Estera pasiekė Daugpilį, kurį jau buvo užplūdę Kauno pabėgėliai. Mieste stovėjo juos atgabenę raudoni laikinosios sostinės autobusai, vis dar su senojo maršruto užrašais „Rotušė–Panemunė“. Žmonių grūstyje Esterai nepavyko įsėsti į traukinio ešeloną, vežusį iki Zilupės prie Latvijos–Rusijos sienos (praleidinėjo moteris su vaikais, negalėjo pulti gelbėti savęs bet kokia kaina). Trečią naktį beveik nemiegojusiai, sutinusiomis pėdomis jai vėl teko eiti pėsčiaisu jaunimo grupele. „Kai mes atėjom iki Zilupės, pamatėm, kad tas išvažiavęs ešelonas dega. Šalia stovėjo degalų cisternos, į kurias pataikė vokiečiai, nugriaudėjo sprogimas ir ešelonas užsidegė. Aplink voliojosi lavonai, lakstė pasimetę vaikai ir jų ieškančios kone pamišusios motinos. Šita naktis man buvo baisiausia iš visko, ką patyriau kelyje į Rusiją. Aš tą naktį pamačiau tikrą karą.“ Tai būta to paties ešelono, kuriuo važiavo Salomėja Nėris, pragariškoje sumaištyje pametusi ir tik po poros dienų atradusi savo keturmetį sūnų Balanduką. Jos eilėraštis „Zilupė“: „Kur tu nueisi, kur tu sustosi?/ Veidas pajuodęs, žvilgsnis įkritęs./ Vis klausinės ir visiem kartos vis:/ Kur krykštūnėlis mano mažytis?“

Nežinau, kodėl Estera man kartą prisipažino tai, ką vargu ar dera sakyti artimiesiems nepriklausančiam žmogui. Sudegusio traukinio keleiviai ir kiti pabėgėliai susitvenkė miške tarp Zilupės ir Sebežo (buvusio jau Rusijos pusėje), nes pasieniečiai gavo įsakymą nieko per sieną nebepraleisti. Bet čia laukė naujas siaubas – staiga miške pasirodė raiti sovietų kavaleristai su nuogais kardais ir kapodami ėmė varyti visus bėglius atgal. Daug kas iš to košmaro ir grįžo – nusprendė, kad nacių gete bus geriau. Estera smuko į tankų jaunuolyną ir pragulėjo jame per naktį. Paryčiais išgirdo kalbant vokiškai – matyt, tai buvo pasienį tikrinęs nacių desantas. Niekieno nepastebėta su dar keliais laimingaisiais iš jaunuolyno ji persigavo per sieną ir pasiekė Sebežą. Kartą man apie tai kalbėdama kažkodėl pridūrė: „Dieną prieš tai, tą naktį ir porą dienų po to aš visada viską sapnuoju. Stengiuosi susiplanuoti tas dienas taip, kad jos būtų kuo labiau užimtos. Ir vis tiek. Vis tiek tomis naktimis – aš pasieny prie Sebežo. Padėti psichiatrai man iki šiol nesugeba.“ Turbūt toks kartojimasis vadinamas potrauminio streso sindromu. Galiu tik spėlioti, kaip jautėsi daugiau nei septyniasdešimt metų dėl šitų vaizdų grįžimo nuolat kentęs žmogus.

Kažkas iš pabėgėlių, parsigavusių atgal nuo Sebežo ir patekusių į Kauno getą, Esteros tėvams pasakė, kad matė jos lavoną. Tėvas puolė į depresiją, vis verkdavo ir kartodavo: aš kaltas, kad jos kūnas kažkur voliojasi. Dingo viltis, kad bent vienas iš šeimos išgyvens. Ji buvo išžudyta jau 1941 m. spalį per „didžiąją akciją“ Kauno IX forte. Sesuo Gitė per atranką geto aikštėje buvo patekusi į paliekamų gyvųjų eilę. Bet ir ji perbėgo pas mirtininkus, kad liktų kartu su tėvais. Estera: „Kaltę savo tėvams jaučiu ir šiandien.“

Perpildytais traukiniais braudamasi per stočių knibždėlynus, slapstydamasi nuo patikrinimų su dar dviem žydaitėm Ale ir Liza iš Kauno „Aušros“ gimnazijos (visos trys sukrapštė pinigų tik vienam traukinio bilietui), ji pasiekė Alma Atą. Pirmiausia jai teko vien už maisto davinį dirbti vokiečių kalbos mokytoja kazachų kolūkio mokykloje: „Žinoma, darbas buvo baisus. Turėjau dėstyti tokiame kolūkyje kalbą, kurios vykstant karui su vokiečiais niekas net nenorėjo girdėti.“ Turėdavo atidirbti ir lauko darbus – grėbti kolūkio šieną kartu su ukrainiečių tremtiniais. Kai gavusią saulės smūgį ir nukritusią nuo kupetos ją nugabeno į ligoninę, gydytoja užrašė, kad Estera trejais metais jaunesnė nei iš tikrųjų – tokia buvo sulysusi. Bandė kaip nors ištrūkti į sostinę Alma Atą, įstoti į tenykštį institutą, bet nepavyko, neišlaikė marksizmo egzamino, tiesiog nesugebėjo suvokti, kas rašoma vadovėliuose: „Tie tekstai buvo parašyti tartum visiškai svetima, nesuprantama man rusų kalba – aš juk mokiausi rusiškai iš tėvo, tokios kalbos, kuria kalbėjo amžiaus pradžios Peterburgas.“ Tada staiga jai buvo liepta važiuoti į naujos hidroelektrinės, reikalingos karo pramonei, statybą kalnuose. Darbas kaip katorgoje – rankomis nešioti didelius akmens luitus. Moterys nešdavusios juos po keturias, kartkartėmis pasikeisdamos rankas. Netrukus smulkaus sudėjimo Estera tiesiog nebeišlaikė: akmuo išslydo jai pačiai ir kitoms ant kojų. Už tokį nusižengimą mergina buvo apkaltinta antitarybine diversija – bendrabutyje jos jau laukė saugumas. Perspėta komendantės, tądien iš darbo negrįžo, bet naktį per kalnus– ir dar akmens sužeista koja – nuėjo trisdešimt kilometrų iki miesto poliklinikos, kad gautų pažymą apie sunkią sveikatos būklę (išrašė senukas gydytojas dar iš prieškario Peterburgo, rizikavęs pats užsitraukti saugumo dėmesį). Tuomet Estera buvo atleista nuo fizinio darbo ir galėjo apsigyventi Alma Atoje.

Čia ji pateko į lietuvių pabėgėlių aplinką, kuri ją ėmė globoti kaip našlaitę iš Kauno. Patyrusi daug šilumos: „Tuo metu išgirsti kvietimą ,ateik, pavalgyk su mumis sriubos‘ buvo labai didelis dalykas.“ Ypač suartėjo su Marija Cvirkiene, dailininke, tuomet jau Maskvoje dirbusio rašytojo Petro Cvirkos žmona, profesoriaus Merkelio Račkausko dukra. Kartu su ja ėmusios megzti – užsidirbdavusios iš mezginių, ypač vienai puoštis mėgdavusiai pulkininkienei, kuri parūpindavo joms siūlų. Marijai buvo likę vieninteliai visiškai nusidėvėję batai, pirkti dar Nicoje, povestuvinėje kelionėje su Petru. Teko ieškoti naujų batų „juodajame“ Alma Atos turguje, kur svarbiausia buvo atskirti kartoninius nuo tikrų. Abi su Estera tol vaikščiojo niekaip nerasdamos, kol staiga kažkas joms lietuviškai sušnabždėjo: „Aš jums negerų batų neparduosiu.“ Tai buvo Kauno batsiuvys Čepas iš Kęstučio gatvės, atsidūręs Kazachstane – jis ir pardavė tikrus odinius batus. Pavasarį eidavusios už miesto rinkti jaunų dilgėlyčių – Marija sirgo skorbutu, nebuvękitokio vitaminų šaltinio. Baigiantis karui būtent dėl Cvirkų rūpesčio Estera gavo leidimą išvykti į Maskvą, iš ten 1944 m. spalį traukiniu parvažiavo į Vilnių.

Kauno ji vengė:nebesitikėjo rasti nieko iš artimųjų. Tik po kelių mėnesių, prikalbinta vienos draugės, su kuria kartu bėgo į Rusiją, nuvyko paieškoti šeimos pėdsakų. Senelių butas Ožeškienės gatvėje buvo visiškai tuščias, išdaužytais langais, išbėgo iš jo apsiašarojusi. Tėvų bute Prieplaukos krantinėje atrado kitą šeimą – labai padorūs žmonės, be baimės ją įsileidę. Apėjo kambarius – ničnieko iš šeimos daiktų! Prie namo sutiko seną kiemsargę, pasiklausinėjo ir išgirdo: išvaromi į getą tėvai pasiėmę mažai ko, buvę prislėgti ir labai sutrikę. Bet kitą dieną atėjusi jų tarnaitė Rozalija, kuri anksčiau tvarkydavo namus, ir kartu su sūnėnu išsivežusi viską, kas liko, visus baldus, patalynę... Estera gavo patarimą, kokiame kaime Rozalijos ieškoti. „Nevažiavau, neieškojau. Supratau, kad nebegalėsiu Kaune gyventi. Kiekviena jo vieta kėlė artimų žmonių prisiminimus. Jaučiausi jame kaip kapinėse.“ Iš buvusių namų po karo jai liko vienintelis daiktas – prieš pat išvykstant tėvo kažkodėl įdėtos žirklutės.

Susipažinau ir dažniausiai kalbėdavausi su Estera keistoje aplinkoje – buvusio karmelitų vienuolyno celėje prie Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios. Paskutinius dvidešimt metų tai buvo jos darbo vieta. Galbūt tokia atsiskyrėliška erdvė savaip atitiko jos gana vienišą, nuo artimųjų tragiškai atskirtą gyvenimą. Bet kartu – kaip vėliau supratau – tai tebuvo kuklus jos karalystės prieangis. Toji patalpa – prieblandos kambarys, į kurį keletą metų eidavau susitikti su Estera gailiai girgždančių šimtamečių lentų koridoriumi – vadinosi „Žydų literatūros skyriumi“. Estera buvo jo vedėja. Dar tiksliau, vyriausioji bibliografė – ji tvarkė, katalogavo, tyrinėjo žydiškas knygas, kurios po karo iš įvairių nusiaubtų bibliotekų – taip pat ir iš buvusios Vilniaus geto bibliotekos bei žymiojo YIVO instituto – buvo suvežtos į pusiau uždarą sovietmečio įstaigą, pavadintą Knygų rūmais ir įkurtą bažnyčios bei vienuolyno mūruose. Estera pradėjo čia dirbti jau Sąjūdžio metais, kai tapo galima laisvai tvarkyti ir atverti skaitytojams buvusį judaikos specialųjį fondą – milžinišką, stebuklingai išsaugotą kolekciją. Stalinizmo laikais dalis jos bibliografo Antano Ulpio dėka buvo tiesiog paslėpta Šv. Jurgio bažnyčios nišose nuo sunaikinimo popieriaus fabrike. Niekad iki tol nedirbusi bibliografe Estera buvo pakviesta užsiimti vis dar į krūvas suverstų knygų katalogavimu kaip puiki jidiš kalbos ir literatūros žinovė, baigusi tarpukario prestižinę gimnaziją. Praradusi visus savo artimus žmones ir namus, sovietmečiu tedirbusi pilkus administracinius darbus, deja, taip ir nesukūrusi laimingos šeimos, Estera staiga tapo įspūdingo, nors ir liūdno lobyno sergėtoja. Išžudytos genties knygų karaliene.

Jau per pirmąjį vizitą pas ją supratau, kad mano tiesioginis tikslas – medžiagos disertacijai apie daugiakalbę Vilniaus literatūrą rinkimas – mūsų susitikimuose liks tik antraeilis. Kai atlaikiau pirmuosius išbandymus – juk ji turėjo įsitikinti, ar tikrai moku jidiš kalbą ir iš tiesų nutuokiu, ką reiškia Reizeno, Kulbako arba Suckeverio pavardės – iš bibliografės lūpų žodis po žodžio pamažu ėmė sroventi tai, ką tuojau suvokiau esant gyvąja sakytine litvakų elito, inteligentijos istorija. Esteros celėje su šiurpuliais versdavau jos atneštas iš saugyklos retas knygas, dažnai pažymėtas Vilniaus geto bibliotekos antspaudais, kažkieno tryptas rantuotais batais (prie puslapių dar rasdavau prilipusio purvo), paraštėse prirašytas Paneriuose atgulusių skaitytojų pastabų. O tuo metu bibliografė ruošdavo arbatą ir, pagavusi kokią pokalbio giją, imdavo pasakoti. Jos seneliai, tėvai, devyni dėdės ir tetos, gyvenę Kaune, Vilniuje, Peterburge, Paryžiuje, jų fatališki likimai, charakteriai ir ydos... Jų giminės lizdas – didelis senelių butas Kauno Ožeškienės gatvėje su knygomis septyniomis kalbomis, su Café Haagkvapu ir pro langą atsklindančiu choralinės sinagogos kantoriaus Michailo Aleksandrovičiaus giedojimu... Jos tėvo, Peterburgo universitetą baigusio žymaus visuomenės veikėjo, puoselėtas dailės ir muzikos kultas, ypač opera: kaip prieš kiekvieną spektaklį jai smulkiai aiškindavęs siužetusir arijas, kaip ji Valstybės teatre ant tėvo kelių žiūrėjusi Fromentalio Halévy operą „Žydė“, kaip bėgusi Laisvės alėja paskui išėjusius pasivaikščioti Fiodorą Šaliapiną ir Kiprą Petrauską negalėdama atsižiūrėti į tuodu įspūdingus vyrus... Esterai pradėjus pasakoti, klausydavausi sulaikęs kvapą – lyg atsiversdamas knygas galėčiau įžengti ir į dingusį žmogiškąjį pasaulį, kurioms jos kažkada priklausė. „Balsas kaip iš kito pasaulio“, „daiktas kaip iš kito pasaulio“ – tai vis Esteros mėgstama frazė. Turbūt ji instinktyviai juto, kad turiu to kito pasaulio alkį, ir todėl mane vis labiau prisileido.

Tačiau, kaip pridera karalienei, buvo ir gudri taktikė. Pajutusi, kad kas nors mane ypač domina arba kad reikia kokios retos, dar neįtrauktos į katalogą knygos, tyčia nusuks kalbą, „negirdės“ prašymų ir užuominų, dėsis „šalta“, kad „netyčia“ prisimintų tai po kelių dienų, gavusi pakankamai dėmesio ženklų ir komplimentų. Visai kaip biblinė žydų gražuolė Estera, tol vedžiojusi už nosies persų karalių Ahasuerą, kol pasiekusi, kad tas paklustų jai kaip iškaršta vilna. Pakliuvau į Knygų rūmų karalienės užgaidų pinkles, bet nesigailėjau. Iškentęs tą kurtuazijos mankštą, tas „atšalimų ir atšilimų“ peripetijas, be kurių, matyt, negalėjo apsieiti jos dinastinis orumas, visada būdavau dosniai apdovanojamas – kataloge dar neįrašytomis knygomis, dar nepasakotomis asmeninėmis istorijomis.

Taip Estera vis „pamiršdavo“ ir mano atkaklų prašymą leisti apžiūrėti jos karalystės iždą – pagrindinę knygų saugyklą uždarytoje Šv. Jurgio bažnyčioje. Kaip minėjau, į ją po karo buvo suvežtos įvairių išdraskytų Lietuvos bibliotekų, dvarų, seminarijų, ješivų ir sinagogų vertybės. Kelis mėnesius jai kantriai apie tai užsimindavau, kol staiga sulaukiau nekalto nusistebėjimo: „Tai jūs dar niekad nebuvot Šv. Jurgio bažnyčioj? Ir kaip jums proga nepasitaikė? Einam, galiu parodyti.“ Ir patekau į magišką realybę. Daugiaaukštės retų, senovinių knygų lentynos iki pat barokinių skliautų, kur siauromis kopėtėlėmis užsilipusį skaitytoją apsupa negirdimus garsus trimituojantys angelai ir neregimus dūmus skleidžiančios liepsnos; kur nišoje tarp senų žydiškų laikraščių merdi karmelitų šventasis kalaviju perverta širdimi; kur vos įžiūrima knygų labirinte raudonuoja šv. Jurgio drakono gerklė ir plevena žydras švč. Marijos Snieginės apsiaustas; kur ant katalikų alkūnėm nutrinto klausyklos turėklo guli atverstas Babilono Talmudas. Iš tiesų man atrodė, kad patekau į Jorge’s Luiso Borgeso aprašytą fantastiškąją Babelio biblioteką, o Estera – jos visažinė viršininkė. Borgesas, beje, užsimena, kad toje begalinėje bibliotekoje galima rasti knygų visomis įmanomomis kalbomis – ne tik jidiš, bet ir guaranių kalbos samių-lietuvių dialektu su klasikinės arabų kalbos fleksija; nebūčiau nustebintas sužinojęs, kad Esteros saugykloje buvo galima aptikti ir pastarųjų. Gal man reikėjo tik dar labiau įsiteikti bibliografei – ir būtų tokių atradusi? Knygų karalystės labirintus ji pažino taip, kaip žmonių gyvenimus – kai kas apie juos pasakoma, o kai kas ir nutylima.Įsitikinęs, kokie vis dar nepilni yra jos sudarinėti oficialūs judaikos katalogai, kartą išdrįsau išbandyti vieną Borgeso rekomenduojamą retenybių ieškojimo būdą – traukti iš lentynos pirmą pasitaikiusią knygą. Man kliuvo Zoharas, pagrindinis Kabalos traktatas, išleistas 1800 m. Ukrainos mieste Slavutoje, visiškai kirvarpų suėstu viršeliu.

Tapęs vis labiau patyrusiu ir apdovanotu Knygų rūmų karalienės lankytoju, gal netgi prasimušęs į jos favoritus, pradėjau nutuokti, kurlink veda kai kurie jos taktiniai manevrai. Savo gyvenimo, dinastijos istoriją ir knygų lobyno tyrimus Estera labai norėjo palikti ateičiai – pridėti dar vieną tomą begalinėje Babelio bibliotekoje. Ji buvo to visiškai nusipelniusi. Tačiau daugiausia teberašė gimtąja, jau mirštančia jidiš kalba, o aš galėjau jos tekstus išversti, taip pat – užrašyti jos žodinius pasakojimus. Taigi bebaigdamas disertaciją lygiagrečiai pradėjau rengti ir „Esteros knygą“ – ateidavau į jos celę jau su diktofonu, su išverstų jos tekstų apie žydų knygos istoriją pluoštais. Jos knyga iš tiesų išėjo 2009-aisiais, ir pavadinome ją karališkai – Prie judaikos lobio/ Baym oytzer fun yidish. Tikrai Borgeso vertas leidinys – jidiš ir lietuvių kalbomis su vokiškais intarpais bei XX a. vidurio asmeninės istorijos fleksija. Kaip ir dera elitinei autorei, knyga buvo išleista mažu tiražu, liko reta ir žinoma tik išrinktiesiems.

Be abejo, kalbant su Estera man likdavo klausimų, kurių nesiryždavau užduoti. Supratau, kad ji turi skaudžių asmeninių temų, tam tikrų tabu, ir tas ribas gerbiau. Tačiau kai kurie mano neištarti klausimai buvo aštrios, įsiėdusios istorinės nuoskaudos. Kodėl ji dar 1940-aisiais, okupacijos metais, įstojo į komjaunimą, kas ją ten nuvedė, nors visą laiką pabrėždavo, kokia svetima jai buvo sovietinė sistema? Kodėl taip šiltai kalbėdavo ne tik apie Cvirką ar kitus lietuvių komunistus, bet ir – to jau visiškai negalėdavau suprasti – apie patį Genriką Zimaną, pokario LKP ideologinį cerberį, kurį pirmiausia atsimindavo kaip savo talentingą biologijos mokytoją žydų gimnazijoje? Kita vertus, Estera man irgi niekad neuždavė klausimų, kurie turėjo kilti jos mintyse. Ką veikė mano seneliai Panevėžyje ar jų giminės tame pačiame Kaune, kai į getus ir žudynių vietas buvo varomi tūkstančiai žydų, tarp jų – ir Esteros šeima? Kodėl mes to nepasiaiškinome, nepanarpliojome – gal vengėme bendravimo krizės? Gal būtume susipykę, o gal – apsivalę nuo drumzlių? O vis dėlto negaliu atsikratyti pojūčio, kad tuos neištartus klausimus išsprendėme, tik kažkokiu kitu, veiksmingesniu už žodinius paaiškinimus būdu. Kad į juos savaime atsakė pagarba vienas kitam, tapatybės bei patirties kitoniškumui, o labiausiai – per stebuklą išgelbėtoms knygoms, kurias skaitėme. Turbūt mūsų dialogą ypač palaikė lašas aristokratizmo, kurį iš savo tėvų namų išsinešė Estera, kuriuo sutiko su manimi dalytis tarsi įrodydama, kad aristokratizmas nepriklauso nei atskiroms tautoms, nei klasėms, nei ideologijoms, nei istoriniams laikotarpiams – tai žmogiškosios laikysenos grožis. Juk biblinė Estera, kuri dėl savo ypatingo grožio tapo Persijos karaliene, irgi buvo tiktai tėvų namus praradusi žydų našlaitė.

Galiausiai – paprasta žinutė mobiliajame telefone: „Pranešu, kad šiandien mirė Estera. Velionė bus pašarvota...“ Nutylu, paskui – nevalinga mintis: juk tai man bus pirmos žydiškos laidotuvės. Ir būtent jos, knygų karalienės. Deja, mano knyginis žinojimas apie papročių skirtumus dabar pasirodo kažkoks nepatikimas: vis dėlto nešti gėlių ar nenešti? Kaip pareikšti užuojautą? Įprastoje laidojimo rūmų salėje – kas kaip: senyvi vyriškiai su kipomis skaito judėjų maldas, atėjusios kaimynės prieš karstą žegnojasi ir šnabžda „Sveika, Marija“. Bandau suprasti, kas iš gedėtojų yra Esteros artimieji, kol prie manęs prisėdusi kita žymi litvakų genties palikuonė skaudžiai ištaria: „Ar jūs kada dalyvavot tokiose laidotuvėse, kur nebūtų nė vieno tiesioginio giminaičio? Štai jums akivaizdi Holokausto pasekmė.“

Vis dėlto žmonių susirenka daug. Esterą išlydi mišri žydiškai lietuviška bendruomenė, kuri turi apie ką gyvai pasikalbėti: po valandos salėje pakyla aplinkybių beveik nebenutildomas šurmulys. Įeina ritualą atliksiantis rabinas. Įeina ir laidojimo rūmų tarnautoja, kad paskaitytų, matyt, lietuvių gedėtojams taikomų gailiai kičinių eilių. Kas – su vainikais, kas – judėjų papročiu nusprendę padėti ant kapo tik akmenukus, keliaujame į tykias, sovietmečiu miesto nuošalėn ištremtas žydų kapines. Tačiau, jau benešant karstą jų alėja, pakyla naujas šurmulys: gedėtojai kažko vieni kitų klausinėja. Einu procesijos gale, tad klausimas mane pasiekia ne iš karto: „Jūs paskutinė viltis. Gal žinot, koks buvo Esteros tėvo vardas? Rabinui reikia jį paminėti maldoje, bet niekas iš mūsų nebeprisimena.“ – „Kad ir aš neprisimenu...“ Lyg kas būtų nukirpęs visų mūsų atmintį. Staiga atsiliepia šalia manęs einanti lietuvė istorikė, tyrinėjusi tarpukario Kauno žydų gyvenimą: „Atrodo, žinau. Jos tėvas buvo Tuvjė.“ Sušaudyto IX forte Esteros tėvo vardą judėjiškai maldai prikelia jaunesniosios kartos lietuvės atmintis. Tuomet žmonių šurmulys nurimsta. Pagaliau mūsų mišrioje žydiškai lietuviškoje eisenoje atsiranda darna. Bendromis jėgomis ji pajėgė atstatyti nutrauktą genealogiją.

Galiausiai procesija sustoja nusipelniusiųjų alėjoje. Pabaiga tyli it begarsiame filme. Tačiau mane vis tiek krečia vidinių klausimų drebulys. Mat kiek anksčiau prie manęs priėjo laidotuvėmis besirūpinantis tolimesnės eilės Esteros giminaitis: „Prašytume jus pasakyti atsisveikinimo žodį.“ Bet ką aš turėčiau pasakyti, kodėl aš? Iš kur aš turiu tokią teisę? Kokie žodžiai sujungtų visa tai, kas čia vyksta? Turėčiau susikaupti gedulingai kalbai savo pirmosiose žydiškose laidotuvėse, tačiau stovėdamas prie knygų karalienės kapo tik jaučiu, kaip tyliai it begarsiame filme praeities ir dabarties gijas karpo istorijos žirklės.

Kodėl būtent toks buvo paskutinis daiktas, kurį Esterai amžinai atsisveikindamas įdėjo jos tėvas? Kodėl jinai taip akylai tas žirklutes saugojo, visur vežiodavosi lyg savo tapatybės simbolį, lyg talismaną? Blaškoma po Kazachstaną karo metais, grįždama į pokario Vilnių, Lietuvai atgavus laisvę keliaudama į judaikos konferencijas Vokietijoje? Jeigu apsauga oro uoste liepdavo žirklutes išimti iš rankinio bagažo, Estera pareikalaudavo, kad tokiu atveju jos būtų saugomos ypač vertingų daiktų seife – nes tai neįkainojamas daiktas. Ką jai tos žirklutės iš tiesų primindavo? Gal ne žiaurų giminės linijos pertrūkį, o visai ką kita? Gal pilnametystės proga tėvo įduotus prarastųjų namų raktus? O gal chirurgines žirklutes, kuriomis jos motina akušerė nukirpdavo naujagimių virkšteles Kauno žydų ligoninėje, net ir pirmosiomis nacių okupacijos dienomis palydėdama juos gyventi?

Kodėl toks daugiaprasmis ir keistas šios karalienės dinastinis ženklas? Bet gal toks ir tinka ne biblinių laikų, o XX amžiaus Lietuvos Esterai?

Tačiau man jau metas kalbėti. Žydų bendruomenės atstovės jau pabaigė savo atsisveikinimo žodžius. Staiga prisimenu, kad knygų karalienės vardo reikšmė – ryto žvaigždė, ir lyg savaime mintyse susidėlioja sakinys jos gimtąja jidiš kalba:
טײַערע פֿיראַ, דײַן ליכט וועט בלײַבן אין אונזער זכּרון. „Brangioji Estera, Tavo šviesa išliks mūsų atmintyje.“

Man jį ištarus, paskutiniąją psalmę užgieda rabinas.

Pasaulyje yra daug tokių žirklių, kurios nukerpa gyvąją atmintį, tradiciją, giminystę, atidalija tautas. Tačiau retkarčiais pasitaiko tokių mažų žirklučių, kurios, prapuolus seniesiems raktams, sugeba atrakinti dingusio pasaulio užraktus, pamirštus lobynus ir gali atverti kelią naujai gyvybei. Ir niekad nebus tokių žirklių, kurios sugebėtų perkirpti sklindančią šviesą.

Sudie, Estera.

© Mindaugas Kvietkauskas, 2022 

Juozo Tysliavos atminumui

 

Neradau Tavo mylimos

Eli Permanto kapo

(Nieks neatmena tokios poetės),

Neradau Dievo Suomijoj -

Dviejų daiktų dialogo.

 

Tuščios bažnyčios

Laplandijos elnių akyse,

Atsimušę po vieną

Gražūs daiktai,

Atvežti iš viso pasaulio,

Bet Dievo nėra -

Paul Delvaux

Lunatikių meilėje.

 

Neradau Sarikoskio,

Mirė ar nusižudė

1983 (buvo vertęs Homerą ir Džoisą,

Nesvietiškai gėrė).

 

Pagaliau pagyvenom pasaul be Jo, -

Ištarė Rintala,

Pūtė šaltas

Helsinkio vėjas.

 

1987

© Ursule Gedaite, 2018

1.

Jau buvo vasara, kai mes palikom Flensburgą.

Įlankoje jau būriavosi laivai, ir

ant pakrančių molų, ant vandens, ir ant žvejų laivų

mirgėjo šilima.

O kai mes dar toliau taip ėjome,

tolyn taip, ligi Glücksburgo –

ten jau triukšmaudamiesi maudėsi vaikai,

braidydami po tankų švendrių mišką.

 

Tolyn mus traukė.

Tik ką buvo praėjęs karas. Paskutiniai

sviediniai, paskutinieji bombų dūžiai

skardėjo dar atšlaitėse. Sudaužytomis stotim,

išdegusiais ir suanglėjusiais miesčiukais

judėjom mes tolyn, stumdydamiesi

tarp moterų, ir tarp vaikų,

belaisvių, ir sudaužytų, varganų kareivių,

būrių pabėgėlių,

sėdėdami karštoj tvankoj, suvirtę

ant purvinų grindų, ir alkani, ištroškę,

ir tiesdami rankas taip į kiekvieną šulinį,

vandens puoduką,

ir rinkdami ankstyvus, ir neprinokusius obuoliukus,

suodinus ir sudaužytus, nuo bėgių pylimo

ir pageležinkelio griovių.

 

Lėtai mes stūmėmės tą vasarą, sustodami

kiekvienoje stoty, ir prie kiekvieno tilto,

eidami pėsčiom, žemyn, per juodas kalvas,

ir siaurais laukų keliais,

nakvodami ant sudegusių stočių peronų,

anglinių bėgių.

 

Atsimeni gerai, kaip tąsyk mes, Hannovery,

gulėjome sudegusioj stoty,

žiūrėdami į šviečiantį birželio dangų,

klausydamies sunkių, pavargusių kliedėjimų,

geležinkelio kranų, ir miesto ūžesio –

gailaus ir vargano, pilno neramių žingsnių,

mirties ir liūdesio –

 

žiūrėdami į išblyškusią mėnulio naktį,

išvargusią ir nukankintą, sudegintą,

sulaužytą – dar neseniai išdidžią

Vidurio Europą.

 

Besimerkiančiom akim, ir nejausdami

nė vieno sąnario – sunkiam dundėjime ir nuovargy

mes stūmėmės tą vasarą tolyn į pietus,

ir iš kiekvieno miesto, iš akiračio,

iš kiekvienos stoties

dvelkė dar mirties ir dūmų kvapas –

ir vieniši ir skurdūs liudininkai,

sugriuvę ir sudegę tankai, įsitvirtinimų grioviai,

ir išsprogdinti vieškeliai,

ir bombų duobės vidury laukų, gilios

ir juodos mirties akys –

vieniši ir skurdūs liudininkai –

gulėjo po pirmom pavasario gėlėm.

 

Tolyn, tolyn vis stūmėmės,

per sudaužytus miestus, varganus akiračius,

išdegusių kaimų, patrankų ir sunkvežimių laukus,

plieno kapinynus;

ir okupacinės kariuomenės būriai,

margos sargybų lentos bolavo miestų aikštėse.

 

Tolyn mes stūmėmės,

žiūrėdami, kaip iš po plytų,

iš po griuvėsių rinkos išbadėję žmonės,

kaip iš po dulkių, margais kacetininkų marškiniais,

taryt mirtis, liesutėm ir plonytėm rankom,

kilo moterys, būriai vaikų.

 

Ir belaisviai sėdėjo vidury išdriskusių ir purvinų barakų,

baltoje saulės atokaitoj, dainuodami, ir lošdami

kortom – laukdami paskutiniųjų

laisvės sunkvežimių – namo!

 

Ir jaunas vokiečių kareivis – dar lyg vaikas,

dar lyg kaip vaikas – stovėjo

išdegusioje Hanavo stoty, žiūrėdamas

į krūvą plytų, akmenų, į plieno griaučius,

juodą sudegusio medžio stuobrį, kaminą, ir dulkes,

išplėštus lango rėmus, į kabantį žemyn

geležų ir plieno tinką –

vaikystės nuotrupas, ir liekanas.

Jo veidu liejos ašaros, taip kaip vanduo,

taip kaip vanduo.

 

Per sūrias šiaurės lygumas, tuščius laukus,

juodus Ruhro akiračius,

Vidurio Vokietijos miesčiukus – mes stūmėmės

tolyn į pietus. Ir štai –

tai buvo jau rugpjūtis – o gal tik liepos

pabaiga? – laikas išbluko –

mes buvom Würzburge.

 

Dar buvo rytas, bet ore

degė jau pati vasaros liepsna.

Pavargę mes stovėjom vidury perono,

žiūrėdami į stūksančius griuvėsių mūrus,

kalvų kauburius, ir vasaros

auksinę skaidrą.

 

Ir tada, staiga, mes jutome pakylantį troškimą

išeiti į laukus!

Mus traukė vasara, degantis Bavarijos dangus,

ir saulė –

ir, nešdamiesi savo prisiminimų liekanas,

savo varganus kelionės nešulius (mamos

įdėtą rankšluostį, sesers šaliką,

ir porą išblukusių jau nuotraukų) staiga

mes buvome pačiame sodų vidury.

 

Po tiek daug mėnesių, po mirties,

žiūrėjom mes į sodų atkalnes, medžius,

prisiglaudusias prie šlaito vilas,

dar netikėdami,

dar vis pilni kelionės, triukšmo,

svaigaus dundėjimo,

– ir obuoliai buvo nusirpę ir nunokę, ne žali,

anglėti, pageležinkelių obuoliai.

Mes buvome Bavarijoj.

 

Žiūrėk, – kalbėjo brolis, – kaip žali

laukai, kaip medžiai, kaip žali akiračiai! –

ir kopėme, aukštyn, aukštyn, į sodų viršų,

ir ėjome laukais,

tartum pakvaišę, gerdami laukinių rožių kvapą,

sodų pavėsį.

 

Čia vėl buvo gyvybė, kiekvienoje

obels šakoj, atkalnių vynuogynuose.

Ir žmonės,

merginos, moterys, savo spalvotom vasaros skarom,

ir įsirpę, tartum sodai, ir vyrai,

ėjo su pilnomis pintinėmis žemyn į miestą.

 

Apsvaigę vasaros žydėjimu,

gyvybe ir vynuogynų atkalnių kvapu,

sėdėjom mes atokalnėj, žiūrėdami žemyn,

į įsiraususią Neckaro vagą, Würzburgo griuvėsius,

žiūrėdami atgal,

į kančios, mirties ir nevilties metus,

 

stebėdamiesi kaskart prisikeliančios gyvybės

ir žemės jėga. 

 

2.

Po degančiu Australijos dangum

guli mano Reginos kapas. Deginamas saulės,

ir glostomas karšto smėlio, nakties vėsos,

kaip rankom, saugomas.

 

Miegok, miegok, po mėlynom dangaus akim — vistiek

daugiau jų nematysiu, nei jos matys

tolimą vaikystės dangų.

Nešiuosi jas tik vis,

kaip du rasotus perlų karolėlius.

 

Ėjome tąsyk kartu, tą paskutinį kartą,

žydinčia pievos ketera, žiūrėdami

į kalvas, ir besiartinantį lietų,

ir stovėjome sugriuvusio ir seno namo tarpdury,

žiūrėdami į skaisčiai žalią, lietaus

išpraustą pievą,

blizgančius lietaus karolius, klausydamies

griaustinio dundesio ir šniokščiančio

viršum kalvų lietaus.

 

Tavo akys buvo lietaus išprausta pieva,

du lietaus karoliai.

Gal būt, gal būt tikrai

man reikėjo tąsyk imti tavo ranką,

gal būt. Rankos, kaip šaknys, susiriša,

ne tik kad atveria gyvenimus.

Miegok, po plačiu, šilkiniu akiračiu,

klausydama nepažįstamo, šilto vėjo,

 

perlėkusio miškus, smėlio dykumas ir ežerus,

atlėkusio nuo sūrių ir vėjuotų marių,

nuo tolimų, mažyčių salų —

klausydama tolimo vaikystės aido,

draugų balso —

o aš tolyn vis einu, tolyn.

 

Ir tu, atvirom ir tyrom, kaip vaiko,

akim, kur tu, Marcėle, likusi mažyčiam

bevardžiam, Vidurio Vokietijos miestely, —

kur tu, Vladai.

 

Tąsyk susitikau jus — buvo pavasaris —

jūs leidotės žemyn, vandens kaskadomis,

jūs ėjote, abu, paskendę Wilhelmshohe žalumoj,

leisdamies žemyn, pavasario pritvinkusiu šlaitu,

žiūrėdami į tvenkinį, medžių šakas,

ir susikabinę rankom.

 

Ne, nemaniau, tąsyk, ne nemaniau,

anei tada, kai ėjome, dainuodami, būriu

žydinčiais vidurvasario laukais,

baltom Wiesbadeno gatvėm —

ne, nemaniau.

 

Pilkas Hesseno dangus,

balti miesčiukai, klausysis sapne

ateinančio juoko, ir gražiosios

draugystės.

 

visa tavyje į vieną susipynę buvo ir grožis

ir meilė ir kančia bubuliuk miegok

o aš einu apeiti savo rato

 

3.

Vėl matau tavo galingą, plačią tėkmę, ne-

pasibaigiantį spalvų mirgėjimą.

 

Paskutinį kartą tave mačiau aš vasarą.

Buvai paniręs saulėje, o margos valtys,

dainuojančios ir žaidžiančios, palengva šliaužė pro salas,

pro tiltus, pakrantėse įkniubusias pilis, ir viskas

saulėtai atsispindėjo tavyje.

 

Dabar — rugsėjis. Kitom spalvom pasitinki mane.

Jau salos permatomos, tolyn į jūrą nunešė lapus.

Ir šaltos putos trykšta iš lėtai puškuojančių

tamsių vilkikų,

jų juodi malksnų stogai, apipurkšti lietaus.

Šaltai per viršų nusidriekia juoda dūmų 

valkstė.

 

Tu vis tas pats senas Reinas, kurio vynu

dainuoja pakrančių vyrai. Tu vis tas pats,

kurio matrosai ilgose kelionėse šūkauja ant murzinų

laiviūkščių, ir paukščiai,

tos pačios baltos paukštės tupi ant medinių

tilto atramų.

 

Kas, kad po sunkiom kareivių kojom

sukniubo tiltai, vienišom baidyklėm sustyro

miestų kaminai —

tu vis tas pats, tamsus, galingas,

veži medžius ir baltą kraują.

 

Jeigu tą vasarą nebūtumėm žiūrėję mes į Reiną,

neperėję Mainco tiltu, nepasinėrę

ynuogių atokalnėse, saulės ir rožių kvape —

ar nevažiavę mažyčiu Mainz-Kastel traukiniuku,

su vyšnių ir obuolių pintinėmis, su vynuogėm,

ir geltonais, auksiniais persikais —

jeigu nebūtumėm — kažkaip nebūtų nei tos vasaros,

nei tų dienų.

 

Kažkaip ta vasara buvo keistai laiminga.

Net pro skurdą, ir stovėjimą su krepšiais maisto,

su sriubos skardinėm — buvo švytėjimas,

nuo atkalnių, nuo sodų, nuo miestelių —

ir džiaudami kiemuose skalbinius, skaitydami

paieškojimus, ir pasimetusių vardus,

ir varganai bevaikščiodami aikštelėse,

ir sekdami kiekvieną žinią — net ir tada

mes jautėme kaip vaikas baltą Wiesbadeną.

 

Nueidavom mes pasėdėt šviesos priplūdusioj atšlaitėj,

ar, nusileidę mes žemyn prie Reino, žiūrėdavom,

kaip juoda, įsirėžusia vaga,

sunkiai stumias anglimis ir medžiais apkrauti

laivai — pro saulėje paskendusias pakrantes,

pro vynuogių laukus, pro sugriuvusius į upę tiltus,

atokalnėse skambančius paskutiniuosius

karo dūžius.

 

Ir tada sėdėjome žemoj, vėsioj turgaus aludėj,

skaitydami ant sienų užrašus, gerdami vasaros vėsą

ir žalią Reino vyną — klausydamiesi, kaip mažose gatvelėse

akmeniniu bruku, klapsi ūkininkų arkliai,

ir merginų batai, — gerdami

kaštonų ir obelių kvapą.

 

4.

Tą rudenį, – jau buvo pats rugsėjis,

ir ėmė lyti, – mes palikom Wiesbadeną.

 

Kassely mus pasitiko purvas,

balti medžio barakai, ir ruduo.

Braidydami po šaltą vandenį, perpūsti

lietaus ir vėjo,

mes lopėme kiauras barakų sienas,

rinkome išlytas alksnio malkas,

kalbėdamiesi apie šaltį, purvą,

ir besiartinančią žiemą.

 

Greit po to,

rūkdamas ant Wilhelmshohe kalvų, ant miškų,

atėjo sniegas.

 

Tačiau praėjo ir žiema,

ir vasara, ir dar ir kitą rudenį

ir vasarą žiūrėjom į atokalnėse griūvančius miškus,

stovinėjome šalia tramvajaus,

ar su mažyčiu maisto krepšeliu

mes laukėme ilgoj eilėj prie duonos,

prie pieno ar daržovių,

tampėme prikrautus anglių ratukus,

ar alksnio malkas.

 

Aikštės tvenkinyje maudėsi ir klykavo vaikai,

taškydamies po purviną ir juodą vandenį.

Mes vaikštinėjome mokyklos keliuku,

porelėm ir būriais, susikabinę rankom,

ar pagal maistinę, girdėdami

viduj bežaidžiančio ping–pongo dūžius,

Sipos ir Tonio balsą,

senas plokšteles ir girgždantį akordeoną.

 

Sekmadieniais išklysdavome į laukus,

ar stovinėjome žemai aikštelėje,

žiūrėdami, kaip vyrai mėto krepšio sviedinį,

karščiuodamiesi dėl kiekvieno taško, –

ar sėdėjome žemoj barako kino salėj,

žiūrėdami pigių komedijų, ir tada

pasipildami laukan, ir šaukdami, visu būriu

užtvenkdami pakalnę,

 

kur žemai, apačioje, kur jugoslavų salėje

grojo armonika, ir šoko. Iš laukų

sklido varlių ūkimas, ir daržuos,

tarpe gyvatvorių ir krūmų, klajojo

vieniši ir įsisvajoję žmonės,

žiūrėdami į tolumoje degančias, liepsnojančias

Kasselio šviesas, klausydamiesi

prabėgančių traukinių bildėjimo, –

 

kol vienądien, pavasariop, pradėjo vežti.

Atsisveikindami ir bučiuodamies,

ilgų kelionių, metų, vieno kambario,

vienos dalios draugai,

nešini savo varganais daiktais,

savo mažom relikvijom,

mes lipom į sunkvežimius, žiūrėdami

iš po brezento į pasiliekančius draugus,

žiūrėdami į nedidelį draugų būrelį,

keletą veidų, ir atitolstančius,

sustojusius prie aikštės žmones, –

 

paskutinįkart klausydamies

stovyklos triukšmo, žiūrėdami į barakus,

į kelio dulkes, debesį užklojantį

ir pasiliekantį – klojantį metus,

draugus ir praeitį, prisiminimus –

žiūrėdami, iš po brezento,

tylinčiom, kely įsmeigtom, akim.

VI. PAJŪRIO KURORTAS
 
Ilgai ilgai slinko pimoji naktelė vaitodama. Vis dėlto pagaliau ir saulelė patekėjo. Mūsų naktinis kultuvė kažkur dingo, it raselė nugaravo.

Susigūžę, susiglaudę kuždamės. Kapt čia, čiopt čia: kam trūksta ko po nakties? Galvos visų tebėra. Šonkaulių trūkumu taip pat niekas nesiskundžia, - tai svarbiausia. Kam peilio, kam laikrodžio, kam maišelio pritrūko: niekaniekis, tuščia jų!
    Kažkokie nuostabūs pareigūnai su kryžiais ant nugarų ir numeriais ant krūtinės išvijo mus iš patalpos, čirškinamais žodeliais palydėdami. Sustatė patvory prie spygliuotų vielų, - atseit, likimo laukite.
    Retkarčiais pravažiuoja pro šalį didžiulis vežimas, žmonių. tempiamas, tokių nuskarusių, lopiniuotų, sulinkusių, sudžiūvusių. Retkarčiais prabėga, praeina, praslenka kažkokia žmogysta su dryžuotais drabužiais - ir vėl viskas ramu visur.
    - Vyrai, žiūrėkite, va, mūsiškiai, kauniškiai! - kažkas iš mūsų sušunka.
    Tiesa! Pažinome! Kiek jų! Visi dryžuotais nuskarusiais purvinais drabužiais, dryžuotas blynas ant galvos vietoj kepurės, ant basų kojų medinės klumpės, kurios nuolat krinta nuo kojos, ir jie eidami nuolat knapsi. Velka jie, dvilinkai susilenkdami, didžiulius bosus ar ką tenai.
    Kauno lietuviai inteligentai buvo suimti diena anksčiau, - diena anksčiau jie ir čia pateko, atlankę Tilžės, Ragainės ir Marienburgo kalėjimų rūsius.
    Sveikinamės iš tolo su jais. Jie mum nieko į tai neatsako. Liūdnai pažvelgia, nusigrįžta. Kas jiem? Kodėl jie tokie nemandagūs? Kodėl jie nesidomi mūsų atvykimu?
    - Suvalgykite viską, ką turite. Viską atims, - dusliu balsu šūktelėja kažkas iš jų ir nusigrįžta lyg nepažįstamas.
    - Va tau, kad nori! Tai šitokie dedas čionai dalykėliai! - atsidustame kas sau ir graibomės po lagaminėlius. Atsirado dar dešrų, lašinių. Gromuliuojame. Nė nepajutome, kaip mūsų tarpe atsirado toks žvalus vyrukas su žaliu trikampiu prie krūtinės ir raudonu kryžiumi ant nugaros.
    - Sveiki, lietuviai, -sako jis vokiškai su Pareinio akcentu, - mes jau žinojome, kad jūs atvykstate. Laukėme. Dešra - lietuviška?
    - Kas pats būsi? Pareigūnas?
    - Ne. Kalinys. Toks pat, kaip jūs.
    - Mes - tokie pat? Kaliniai?
    - Kas gi daugiau? - juokiasi jisai, sprogdamas mūsų dešrą.
    - Pasakyk, susimildamas, kas čia per vieta? Kur mes patekome?
    - Čia - koncentracijos lageris, Štuthofas.
    - Koncentracijos lageris?!?! - taip ir palinkome iš nustebimo. Mes jau koncentracijos lagery!!!
    - Nenusiminkite, - porina vyrukas, - čia dabar galima gyventi.
    - Koncentracijos lageris!
    - Dabar čia, palyginti su tuo, kas anksčiau buvo, yra tikras pajūrio kurortas.
    - Kurortas?
    - Matai, pušelės auga. Kuo ne kurortas? Jūra už trijų kilometrų. Ir oro čionai nepritrūksta... Niekis. Galima gyventi. Negerkite tiktai čionai jokio vandens. Jis čia visokiom šiltinėm ar cholerom apkrėstas. Matote, kaminas rūksta?
    - Teisybė, rūksta ir paspirginta guma dvokia...
    - Tai krematoriumas. Anksčiau ar vėliau visi pro tą kaminą išlėksime.
    - Ir mes? Pro kaminą?
    - O kuo jūs geresni?
    - Nejaugi kaminas privalomas visiem?
    - Kai kas dar neišlėkė. Ir aš dar gyvas, kaip matote, nors jau septyneri metai po lagerius trankaus. Atsiminkite tris pagrindinius dalykus: saugokitės, kad viduriai nesugestų, kad kojų nesužalotų ir kad pagaliais inkstų neatmuštų. Visa tai kaminu baigiasi. O šiaip - čia gyventi galima...
    - Geras pajūrio kurortas Dievų miške! Paguodė, kad jį kur perkūnas!
    - O ką manai? Matai, va, vyrai tempia vežimą su šiukšlėmis? Nieko, patempia, kad ir susilenkdami. Prieš metus tuo vežimu važiavome smėlio vežti. Septynis kilometrus. Vežime stovi SS vyrai su pagaliais. Mes - risčia bėgame. Su tuščiu vežimu ir pilnu. Kas nepabėga, gauna su pagaliu. Kas pargriūva, tas niekuomet jau nebeatsikels. Tai bent buvo laikai!
    - Ar tik nemeluoji kartais? Gąsdini mus, latre, ir tiek?
    - Aš esu reinietis. Iš Kelno. Johanas Bloy. Mes, reiniečiai, nemeluojame. Vogti - galiu. Prašom. Bet meluoti - ne. Pfui!
    - Tai už ką pats čionai patekai?
    - Et, už niekaniekius. Nepavyko. Man gyventi nesisekė. Penkiolika kartų teisė mane už vagystę, bet šešioliktą kartą nepavyko - patupdė į lagerį...
    - Pasakyk, susimildamas, kas buvo tiedu, kurie šiąnakt mus lazdomis plūkė?
    - A! Tasai rėksnys - tai Lėmanas [Lehman], lagerio pirmasis seniūnas. Antrasai, tas mažesnis - menkysta. Tai Stasiakas (Stasiak). Šiukšlė.
    - Lageris - tai visiškai atskira respublika, autonomiškai nepriklausoma, kaip maharadžų dominija. Turi lyg ir savo savivaldą. Savivaldos priešakyje yra Lageralteste, lagerio seniūnas, iš kalinių tarpo už didelius nuopelnus skiriamas. Jis - kalinių atstovas valdžioje. Kam reikia į uodegą kirsti, jis kerta. Kai reikia kas pakarti, jis karia ir kalinių lašinius ryja. Šiaip Lėmanas - nieko sau žmogus. Tik rėkia per daug. Pražudė jį ginkluoti įsilaužimai. Aš visuomet sakiau ir dabar tebesilaikau nuomonės: daug garbingiau iš kišenių vogti, negu ginkluotam laužtis pro duris. O Stasiakas - šiukšlė. Aš gyvenamame barake duoną pjaustau, jis - dalina supjaustytą. Kasdien tris duonos bakanėlius pavagia. Puodą marmelado pavagia ir margarino kuoką. Spirga toksai. Bet jis dar padarys karjerą. Jei jam ir toliau taip seksis ir jei niekas jo nenudobs - prisitarnaus iki budelio laipsnio. Paminėsite mano žodį...
    Vaje, politinis skyrius jau ateina, - susirietė linksmasai reinietis, - man gi griežtai draudžiama su jumis kalbėti...
    - Politinis skyrius?!?
    Išgirdę tokį garsų vardą, ištempėme kaklus kaip žąsinai ir sustirome: kas gi dabar mum bus? ..
    Politinis skyrius atėjo su keturiom rašomom mašinėlėm. Nešė jas keturi kaliniai, paskui kuriuos sekė du uniformuotu SS vyru.
    - Na, bracia litwini, - atseit, sveiki, broliai lietuviai, kaip sekasi, - draugiškai nusišypsojo vienas iš tų su mašinėle, - mes jūsų jau laukėme...
    Pasiuto! Ir šitie jau laukė! Kada gi jie vaišinti pradės? Kokie išdidūs jie, kokie galingi! Rašomą mašinėlę neša! Bene jie ir bus tardytojai ir teisėjai?
    Šaukia mus po vieną. Tiesiai reikia atsistoti, pasitempus. Rankas nuleist ir į šlaunis įremt, maždaug, kad iš žmogaus virdulys pasidarytų. Atsakinėti reikia greitai ir garsiai, kad ir kurčias girdėtų. Kiekvieno vardas, pavardė. Šeimyniški dalykėliai. Adresas, kurio būtų galima duoti žinią, kai lagery nusibaigsi...
    - Už ką suimti?
    - Nežinome, - kiekvienas atsakom it susitarę. Taip ir įrašo į popierius: nežinia už ką suimti - vis tiek!
    Duoda mum po numerį, - čia, sako, bus dabar jūsų pasas, nepameskite. Galva galima pamesti, bet numeris - ne: daug svarbiau... Numeriai išėjo: dvidešimt vienas tūkstantis trys šimtai ir dar tenai dešimtukai. Ant popierėlio su numeriu parašyta: schutzhaft-politisch.
    - Ar ilgam mus čia patupdysite?
    - Do konca wojny, - atseit, iki karo pabaigos, - schutzhaf-politisch, czerwony winkel, raudonas trikampis - visi iki karo pabaigos.
    - O kas tai yra: schutzhaf-politisch?
    - Tai yra politinis apsaugos areštas. Į lagerį pasodino jus apsaugai. Jūs esate tokie nusikaltėliai, kad laisvėje jūsų elgesiu pasipiktinusi visuomenė gali jus suplėšyti. Valdžia, susirūpinusi jūsų gerove, ir pasodino jus į lagerį - nuo visuomenės pasipiktinimo vaisių apsaugoti...
    - O gal visuomenei nuo mūsų apsaugoti? Kad mes negalėtumėm daugiau prieš valdžią nusidėti?
    - Ne, ne. Šitokiem dalykam mes turime kitą paragrafą, Verbeugungshaft - įspėjamasai areštas, kad daugiau nenusikalstų. Šitokie pas mus vaikšto su žaliu trikampiu. Tai vis kriminalistai. Nuo jų mes ir saugome visuomenę. O politinius - saugome nuo visuomenės...
    - Sakyk tu man, koks rūpestingumas!
    - O ką manai? Trečiajame reiche turi būti tvarka.... Marsz do lażni, - atseit, marširuokite į pirtį.
    Tuo ir baigėsi politinio skyriaus politika su mumis.
    Na, su politiniu skyriumi, atrodo, sugyvensime: nesimuša…

 

XV. "DIE ARBEIT MACHT DAS LEBEN SÜSS…"

    Pirmasai mūsų sekmadienis lagery. Faktinai - pirma mūsų oficiali darbo diena.
    Šį sekmadienį lageris, apskritai imant, nedirbo, - lageris tuomet dirbo ne kiekvieną sekmadienį. Kai kurios komandos vis dėlto turėjo eiti į darbą.
    - Advokatai, profesoriai, kunigai, finansistai, rašytojai ir visas kitas lietuviškas mėšlas, - pasigardžiuodamas šūkalojo mūsų bloko raštvedys, padūkęs tirolietis Toni Fabro, - marš į rikiuotę! Greičiau, greičiau, jūs, apsidrėbusio kuilio sūnūs!
    Darban, be mūsų, dar buvo išrikiuota kelios komandos lenkų, politinių kalinių, dar tebetardomų dėl priklausymo slaptom politinėm organizacijom.
    Kapo, atseit, darbo prižiūrėtojo, pareigom prie mūsų buvo pristatytas vokietukas Zauteris [Sauter]. Jis tiktai dviem savaitėm anksčiau už mus lageryje atsirado, bet buvo didelis savo srities specialistas, todėl tad lageryje taip greitai tokią didelę karjerą padarė - iki kapo padėties prisiplakė.
    Tasai Zauteris, kaip rodė jo dokumentai, Vokietijoje jau buvo septyniolika kartų teistas ir baustas už vaikų kankinimą. Už tokius darbus buvo jis ir į lagerį uždarytas, o lagerio vyresnybė padarė jį mūsų viršininku darbo metui.
    Pristatė mus prie vagonečių, lageryje liorkomis vadinamų, smėliui vežioti. Viename pratiestų bėgių gale reikia kalnelis nukasti, kitame - klumpabalos duobė užversti. Tarp abiejų galų atstumo buvo apie pusantro kilometro. Prie vienos vagonetės buvo pristatyti šeši septyni žmonės. Bėgiai nutiesti per smėlį. Pakeliui - keturi bėgių pasisukimai, kur reikia vagonetė apsukti. Prie vidurinio pasisukimo stovi pats Zauteris su linksma šypsena veideliuose, prie kitų pasisukimų ir bėgių galuose susitalpino Zauterio pagalbininkai, atseit, puskapiai. Mum reikia prisipilti vagonetė smėlio, nuvežti į kitą galą, išversti į duobę, išlyginti - ir vėl važiuoti atgal prisipilti...
    Kovo pabaiga. Iš nakties gražiai pašalę. Saulė šviečia šildo, tarytum glostyte spindulėliais glosto.
    Su vagonetėmis pasibarškinti iš vieno galo į kitą nebūtų jau tokia didelė bėda, kodėl ne - vagonetės galima pastumdyti. Bet būta čia vis dėlto labai didelės bėdos.
    Stumiant vagonetę, reikia bėgti risčia ir zovada. Su tuščia vagonete ir su pilna. Klumpės - klimpsta palaidame smėly, ant kojų nesilaiko. Keletas zovados šuolių - ir kojos jau kruvinos, - nuo tų prakeiktų klumpių!
    Kol vagonetę smėlio prisipili - puskapis tau lazda šonus tvatija ir dėsto, kad nereikia tinginiauti. Prie kiekvieno bėgių pasisukimo, kol vagonetę pasuksi, - vėl lazda tavo šonus raižo. Pro tokį velnio puskapį taip norėtųsi juo greičiau pravažiuoti, bet ta bestija liorka kaip tyčia ima ir nušoksta nuo bėgių! Užkelk tu ją dabar atgal, kad geras! Tuščią - dar šiaip taip užklibinsi, bet su pilna - visai prasti juokai. Bekeliant vagonetę, pašal nuolat atsiranda pats Zauteris. Jo rankose - storas vėzdas. Jis ima sąžiningai tau nugarą velėti. Smogia lazda ir liežuviu vis pritaria kaip gramofonas:
    - Die Arbeit macht das Leben süss! Die Arbeit macht... - darbas daro gyvenimą saldų!
    Zauterio stovimojoj vietoj pasisukimas toks staigus ir kreivas, atkalnėje tokioje, kad tenai liorka visuomet nušoka nuo bėgių.
    Zauteris šypsos. Zauteris patenkintas. Zauteris darbuojas su vėzdu ir, meilingai šypsodamasis, kartoja:
    - Die Arbeit macht das Leben süss!
    Po tokios darbo dienos grįžęs į baraką su kruvinomis, sutinusiomis kojomis, su sudaužytais pečiais, nugara, šonais, šlaunimis, su pervarginta širdimi, su svaigstančia galva, alkanas įsispraudęs silkių pavyzdžiu į utėlyną, veikiai žmogus imi suprasti, iš kur ir kaip atsiranda lagery nesialoma klipatų komanda...
    Mes, kaip žmonės be lagerinės darbo specialybės, apie porą savaičių neturėjome pastovaus darbo. Kasdien mus tampė po įvairiausias darbo komandas, panaudodami įvairiausiem darbam. Visur buvome naujokai. Pas kiekvieną kapą - savo tvarka, savo būdas, savi mušimo metodai. Nieko nežinojome, nieko nepažinojome. Nežinojome, nei kaip reikia lagerinis darbas dirbti, nei kaip ilsėtis. Kasdien, kas valandą mum buvo pirtis ir pirtis, kartais - sausa, kartais - kruvina.
    Senieji katorgininkai puikini žinojo, kad lageryje darbo vaisiai visiškai nesvarbu, - svarbu tiktai, kad visą laiką judėtum, vargtum, kankintumeis, - kad greičiau kinkas nukratytum. Svarbu, kad judėtum, ypač kai viršininkai mato. Senieji katorgininkai visą laiką juda kruta, bet darbo vaisiai - niekaniekis vienas. Ir vis dėlto jų darbas - visiškai geras - jie gi juda kruta!
    Mes tos išminties nežinojome. Atrodė: duotas darbas - reikia jis padirbti. Atrodė: padirbsi - valdžia įvertins, leis atsikvėpti. Ir pluši, būdavo, dirbi. Visą gyvenimą įpratęs dirbti sąžiningai, kaipgi čia dabar vienu metu apsimetėlis pasidarysi!
    Dirbi sąžiningai. Per valandą padarai daugiau, negu senas katorgininkas padaro per dieną. Nuo darbo uždusęs, stabteli kiek atsikvėpti, - tučtuojau į tavo galvą lekia koliojimas, prakeikimas, lazda ar plytgalis. Atseit:
    - Tu, tinginy, mėšlinas, lietuviškas inteligente, nususęs driskiau - Verkommener Lump - nusidėvėjęs maita, - taip ir toliau, taip ir toliau.
    Juo sąžiningiau dirbi - juo didesniu darbo kiekiu tave apkrauna, juo daugiau iš tavęs reikalauja, juo daugiau muša. Senieji katorgininkai, tursuodami pašal, žiūri į tave iš padilbų, krizena dantimis ir savo darbo dalį tau vis pakiša ir pakiša:
    - Še, pašvinkęs rupūže, dirbk, kad toks mandras!
    Pabandyk nepaimti iš jo darbo! Jis iškeiks tave ne blogiau už kapą, išdergs, o tai ir kastuvu į tave užsimos.
    Iš kur gali žinoti, kas jisai toks, tasai senas katorgininkas? O ką, jei ir jis turi teisę mušti? Lageryje visi turi teisę mušti, ypač naujoką, - visi, kas tik netingi.
    Senieji katorgininkai kiša savo darbo dalį, koliojas, keikias, o jų akys klastingai blizga, lyg sakyte sakydamos: "O! Kokie kvailiai jūs, kvailiai!"
    Kitas koks senas katorgininkas, žiūrėk, ima ir nebesuvaldo savo pašiepiamos šypsenos. Prieina prie tavęs, patapnoja per petį, bičiuliškai prašneka:
    - Nebūk gi toks padūkęs asilas, nesitampyk it skerdžiamas! Šitaip besitampydamas, tu ir savaitės neišlaikysi. Nekreipk dėmesio, kad keikia. Čia visi keikia. Čia būtinai reikia keiktis, kitaip - negyvensi. Keiktis svarbiau už duoną. Bet tai nieko nereiškia. Žiūrėk, kaip aš dirbu: judu krutu - ir viskas. Ir šiandien manęs dar niekas nekeikė...
    Ir, tikrai, jo niekas nekeikia. Jis juda kruta, bet padirbti - nieko nepadirba. Ką jis per dieną per dvylika valandų nuknibinėja, galima per valandą, per pusvalandį padaryti.
    Tai labai didelis mokslas: išmokti judėti - ir kad nieko nepadarytum, neįtemptum jėgų, savęs nevargintum - ir mušti negautum! Kai tą išmintį suvoki, jau gali lageryje šiaip taip verstis, bet kol ją suvoksi - šonkauliai bus gerokai nutašyti ar inkstai iš savo vietos ištarabanyti.
    Sunkiai, labai sunkiai vyko man šitas mokslas!
    Mėčiojo mus po įvairius darbus.
    Pavyzdžiui, tolio ritinius nešioti. Visą gyvenimą dirbusiam fizinį darbą, mokančiam lageriškai judėti krutėti, šis darbas gal ir visai nesunkus. Bet žmogui, tris dešimtis metų pratūnojusiam prie rašomojo stalo, prie mokslo knygų, prie literatūros darbo, žmogui alkanam, nemigusiam, mušeikų ir utėlių nukankintam, šis darbas sunkiai pakeliamas. Šiaip taip tą ritinį užsiverti ant nugaros, bet po keliolikos žingsnių jau griūni su visa našta. Atsikelk dabar, kad geras, su ja! Atsikelk, kai tave šuniškai rieja, batais būgnija, pagaliu tvatija! Atsikelk, kad po keliolikos žingsnių vėl griūtum! Ir taip - per visą kiaurą dienelę, per dvylika valandų.
    Ne ką geriau sekėsi ir plytų fabrike - molį kasant ir minkant, plytas nešiojant ir kraunant, arba miške rąstus tąsant, pjaustant, vežimuosna keliant, arba prie statybos - akmenis skaldant ir "tačką" vežiojant, plytas, žvyrą, cementą, vandenį tempiant.
    Balandžio mėnesio pirmomis dienomis bloko raštvedys, čigoniškos veislės padūkęs tirolietis Toni Fabro liežuviu it šuva uodega po kiemą grajina:
    - Profesoriai, kunigai, teisininkai, rašytojai! Rikiuokitės patvory kairėj - važiuosite į Gdanską!
    Iš jūros vėjas dūkte dūksta. Švilpia, rėkia, staugia. Į akis verčia šlapią sniegą, suledėjusius lietaus lašus ir velniai žino dar kokį jovalą.
    Važiuoti reikia atvirame sunkvežimy, be jokio apsiausto, su sudriskusiu, be pamušalo, vasariniu švarkpalaikiu, su lopsančiom it šunų dalytosiom ir nepasidalytom kelnėm.
    Važiuoti reikia iki Gdansko keturios dešimtys penki kilometrai ir už Gdansko dar dvidešimt ar daugiau, persikeliant keltu per abidvi didžiules Vyslos šakas. Kelionės tikslas - pasiimti iš tenai plytų. Prisikrauti sunkvežimius ir grįžti atgal. Visą dieną nevalgius, net be lageriškų pietų.
    Važiuotojai - šlapi iki paskutinio siūlelio, vėjo iki kaulų perpučiami, pamėlynavę, sustirę, sustingę. Vieni dar bando dantimis kalenti, tik nieko gera jiem iš tų pastangų nebeišeina - dantis į dantį nebepataiko. Kiti gi jau šiaip sau užsimerkę, prasižioję, ant plikų plytų barška it pūzdrai kokie. Atrodo jie taip, kad jau dabar būtų galima drąsiai jiem pieštuku ant pilvo numeris rašyti.
    Taip, didžią tiesą skelbė talentingasai galvažudys Zauteris:
    - Die Arbeit macht das Leben süss!

                                                          Lesiai Ukrainkai

 

klausykit to, kurs krūpčioja nuo menkiausio garso

sekite įkandin, būkite romūs ir budrūs

 

kalbėjomės – apie ką? apie akacijų skaidrų medų

apie tyliąsias darbo ir atilsio valandas

apie matmenis, begalybę vis dalančius

dalyti mėginančius, o beviltiškai, ką tu išgriebsi

jūrą iš lašo ar laštako, iš aprasojusio lašinio bryzo

brizo, lengvučio vėjo, dvelksmas – kuo išmatuotinas?

gal apie jį kalbėjomės? laikas jau buvo atodrėkis

laikas žydėjo, snigo, ilgų nežadėjo metų, nekalbėjo apie ligas

virė uogienes, skaitė, vertė eilėraščius, gydytis kaulų

džiovos važiavo į Druskininkus, druskos

parsivežė Lvovan, pati

sukristalėjo į klasikę

druska – į mylimą miestą, panašų į Vilnių, pilną

kalvų ir kalbų, ir tautų, beirkluojančių miestą kas sau, tarpais

po rūką klajojančių, tarpais

įsauly besiirstančių, užsisvajojusių, tarpstančių

irstančių, tarpais į gailią rasą pavirstančių, nė nesuprasi

druska ar skirstančių nuospaudų šármas

išsiskirstė po mano kiaurus

kaulus ir plaukus, virto į šarmą, romantiškai

šnekant, o paprasčiau – į žilę, virto į ataugą

ant mažylio, į Bitės kuprą, vis tiek – į skaidrų akacijų medų

{audio}varaj.mp3{/audio}
vakar yra rytoj
© lyrikline

aname arklio gyvenime

dirbau žirgu, per šermenis

ankstyvaisiais viduramžiais prūsų

varžybų buvau nuvarytas, dar gyvas duobėn

guldomas kniūbsčias, priekinės kojos

priklaupiamos, paspaudžiamos po krūtinkauliu, trakšt

pirmas ir antras kaklo slanksteliai, akys

saulės laidos kryptimi, kur už jūrių žuvėdai, aukštyn

iškeltas pasturgalis

aname arklio gyvenime

prakaitavau vokiečio šachtoje Banská Štiavnicoj

žiurkinoje tamsoj, apžlibau

vieną naktį, stojus mėnulio

tárpijoms, išvedė kūtėn, paskiau pamažėliais

naktim, tunkant jaunam į pilnatį, leido

ganyklon, akiūkliai platyn, vis platyn, pripratino

aname arklio gyvenime

iš Naugarduko į Wilno atvežęs Mickevičių

klaidžiojau miesto gatvėmis

ant medinių koturnų

numirti – visi į tą mylimą šalį, į Vilnių

dabar vaidenuosi Belmonte

būna kad ir Sereikiškėse

baidausi vagių ir mašinų

ant sprando tampau policininką

tolimo miško spalvos

 

aname paukščio gyvenime dirbau lakštingala

kalnų ir slėnių mieste prie Dugnojaus, miškais

aptaisyto, girių, laukų Lietuvoj

keldavau šienpjovius

aname paukščio gyvenime

visą vos temusią naktį iš gegužės į birželį

ėjau iš proto, visą Bratislavos naktį

ėjau lenktynių su vakaro

paskiau ir su ryto paukščiais, visus

juos užtrenkdamas, ryto pasiutus

gegutė vis tiek užklupo poetą nuogintelį

eurocentai kišenėj, kišenė kitam kambary

lieka meilė, mirtis ir rekrūtai

pats užkukuosi

 

aname poeto gyvenime

pastebėjau, kad visos prancūzės, važiuojam

gulim ar skrendam, – migdo mane, vos šalia

kad nereikėtų kalbėtis

žodžiais ar rankom, ar pirštų

karštų pagalvėlėm, ar lūpų

kraščiukais, sapnuoju uždaroje erdvėje


Banská Štiavnica–Bratislava–Vilnius, 2003.VI.1–VI.12

Page 1 of 2

  • 1
  • 2
© 2026 Forum Mare Balticum e.V.