baltic sea library
f
  • home
    • about us
    • contact/imprint
    • editors
    • partners
    • links
    • data protection
  • news
  • places
  • essays
  • authors
    • danish
    • english
    • estonian
    • finnish
    • german
    • icelandic
    • latin
    • latvian
    • lithuanian
    • norwegian
    • polish
    • russian
    • sami
    • swedish
  • texts
    • danish
    • english
    • estonian
    • finnish
    • german
    • icelandic
    • latin
    • latvian
    • lithuanian
    • norwegian
    • polish
    • russian
    • sami
    • swedish
  • audios
  • newsletter

Lithuanian

read by Sigitas Geda

© lyrikline, 2020

 

Tai krintančio angelo balsas,

Iš purpuro – balų,

Skvernai debesų, debesų,

Debesylų – gauruoti.

 

Tamsus jo drabužis,

Žiedadulkių gausmas,

Sparnuočiai ūmai išbaidyti

Jo balso,

Jo balso – iš balų.

 

– – Ir trenksmas,

Lyg lūžtų pasauliai,

Lyg lūžtų erdvė – iš platinos,

Akmens, iš aukso

Jo tamsūs sparnai

Šitą erdvę užkloję,

Šviesus kalavijas

Ir lūžtančio sparno

Skeveldros – –

Tai angelo sapnas – pasaulis,

Ir sapnas, ir sparnas,

Šviesus kalavijas – iš sapno.

 

Iš pieno, iš plieno,

Medaus ir netilstančio

Marių gaudimo

Su bėgančiom, plaukiančiom,

Rėkiančiom marių žuvim,

Gyvulėliais, su aibėm

Kvailų vabalų ir dar skraidančių

Sėklų padangėj.

 

Daugiau jau nebus,

Daugiau nieko nebus,

Tiktai šitas kritimas,

Sprogimas, lūžimas

Ir garsas – –

 

Virš vienintelio mūsų pasaulio.

– – – – – – – – – – – – – – –

 

2

Duonos angele,

Eik su mumis!

 

Akmens angele,

Eik su mumis!

 

Žemės angele,

Angele vėjo!

 

Akmens angele,

Moliuskų angele,

Eik su mumis!

 

Tegul eina prieky arklys,

Tegul eina priekyje angelas,

Tegul eina prieky akmuo,

Tegul eina prieky gyvatė!

 

Klausykite arklio balso,

Klausykite akmens balso,

Klausykite angelo balso,

Klausykite balso gyvatės!

 

Duonos angele,

Angelo duona,

Duonos akmuo,

Moliusko gyvate!

Duonos arkly,

Angelo arklio

Priekyje eina!

– – – – – – – – – – – –

 

3

Vaikas su pašinu kojoj

Ir vienas liūdnas

Šeštadienis

Su rugiagėle

Rankoj.

nuolatos
kažin kokios
žmonijos
liekanos
kažkokia
mėsa
baisi
kaip
ekskavatorių
perpjauta
žemė

užstoja
gražius
mirusių
tautų
veidus

Tu, šermukšni, nebūk toks baisingai raudonas!
H.Č.

 

O koks, koks, sakyk, mano broli,
turėčiau aš būti dabar?
Žinau, jau rytoj pasikeisiu,
rytoj būsiu dar baisingesnis,
būsiu žalias, raudonas ir juodas
su atspalviu.

Bet iš kur man paskolint akis,
Kur pasiskolint man naują drabužį,
apavą, tegul ir medinį, bet tikrą,
kad galėčiau ateit pas tave per lietų?

Šaltas yra lietus stotyse,
šaltas guolis, kur knarkia kinivarpos,
o reikės, reikės dar miegoti kitur,
po supuvusiais lapais, svetimom
violončelėm, po šerkšnu ir žvaigždėm,
kurios neįskaitomos.

Pila ir pila iš televizoriaus
šaltą prakaitą kibirais ir niekotėm,
žliaugia iš perpjautų vidurių
nenumaldomos aimanos,
sielvartas ir neviltis,
jinai raudonesnė už įkaitintą geležį, –
tai kodėl, brolau, taip gražu
šiam pasauly?

Kas galėtų man atsakyt,
stovi vien maišais apsigobę,
žmonės, permirkę kiaurai, bet aš
nedvejoju pats save į pasaulį išvaręs,
šleivas angelas, perskeltanagis.

Alksnis dar gali duot man žievės,
drebulės dar užžiebs man degtukų,
baukšti žuvis ant prekystalio
dar gali virsti metafora.

Bet kokia galia, sakyk, gena
į dar tamsesnes spalvas, į debesį,
ten, kur pasiklydęs garvežio vaikas
rauda taip purvinai apsirengęs?
Vanduo dar galėtų paskolint man burną,
aš kalbėsiuosi su lietum,
parašysiu jam tūkstantį žodžių
mėlyniausiu pasaulyje rašalu
nusipirksiu kregždutę ir lazerį.

Tie, kurie buvo balti, jau pajuodo,
tie, kur buvo žali, jau numirę,
tie, kur matė mane, išsigando.

Vienas akmuo, viena saulė, vienas arklys, –
jie sustojo prie geležinkelio,
jiems nereikia pieštukų nei rašalo,
nei giesmės, kuri pramuša ledą.
Sniego laukia pasaulis, šerkšno laukia akis,
kregždės lekia tolyn, niekas jų negrąžina,
apie vienatvę gražiau parašys mergaitė,
tai sudie, dabar aš esu geležinkelis.

O sakiau, juk sakiau, ir kartojau, kad lietuvių šventasis

yra visai kitas, ir ne joks tenai gandras ar vieversys, o

šiaurinė aukso, sidabro esencija, suragėjęs mamutas

žiemiuos, iš Norvegijos (o dramblys tai jau visai

žemutinėje zonoje),

Lietuvos gyvulys turi būti

mamutas, šerno,

ežio, elnio ir stirnino protoplastas, –

o melskitės dabar, kad neklaũsėt, kad nedaug jūsų liko,

kad visai nevaisingi, be kankalų, be snapų, su juodais

čeverykais ant vyžų

(parašyta Ricieliuose, žiūrint su

Balčium į vaikus,

kurie kažin kokios strazdų, štarelių, skruzdžių,

driežų ir lašišų veislės, –

ne lietuviai...)

Baltas yra regintis amžinybę, o ir laikrašty buvo

rašyta – 1981 metais, kai Antakalny

ekskavatorius išrausė seną, baltakartį mamutą.

Erika Drungytė reads Donelaitis

 

PAVASARIO LINKSMYBĖS

 

metaiJau saulelė vėl atkopdama budino svietą

Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės.

Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,

Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.

Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė

Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė.

Krūmai su šilais visais išsibudino keltis,

O laukų kalnai su kloniais pametė skrandas.

Vislab, kas rudens biaurybėj numirė verkdams,

Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo

Ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs,

Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikint.

 

- - - - - - - - - -

 

Vei, saulelė, tikt žiūrėk! atkopdama greitai,

Brinkina jau laukus ir žolę ragina keltis;

Vei! ne daugio reiks, tuo vėl kvietkas pasidarę

Uostysim ir garbinsim pavasarį margą.

Bet ir jūs, darbai, mus vėl užniksite dovyt,

Kad turėsim su vargais į baudžiavą trauktis.

Ak! kiek trūso reiks, ik į skūnes sugabensim,

Kas ant aukšto dar ar klėtyj guli be diego;

Ir kiek dar palūkėt reikės, iki šiupinį virsim.

Nugi dabar, į dievišką žiūrėdami ranką,

Judinkimės pamaži nuolatai nusitvert savo darbus

Ir nepabūkim, kad išgirsim darganas ūžiant

Ar kad orai mus daugsyk visoki nugandins!

Skubinkimės, eime nugaminkim reikalą kožną!

Orei žagrių reiks, palyčių beigi noragų;

O akėčioms reiks negelių bei bingusių kuinų.

Žinom juk, ką jaučiai mums rėplodami riekia,

Kuinai tur, kad liepiam jiems, skraidydami trupint."

,,Rods, – tarė Slunkius, – vėl bensyk su padėjimu dievo

Išmiegot ir sąnarius atgaivinti galėjom.

Ak! kieksyk aš, rūpesčių visų neminėdams,

Ištisas ir užklots krankiau pas kakalį šiltą.

Ak! kad būt ilgiaus žiema pas mus pasilikus,

Ir kad vis miegot mums būtų sviete paskirta.

Ogi dabar, žėlėk dieve! jau vasara randas

Ir darbų naštas nusitvert vėl ragina rengtis.

Ak! man ašaros į akis jau pradeda trauktis;

O mano motė (žinot juk, koks moterų būdas)

Vis susiraukus ir rankas grąžydama verkia.

Aš vaitodams vis ir tokią bėdą matydams,

Ak! močiute, tariu, bensyk ir verkusi liaukis;

Juk dar čėso yr, ir mes atliksime darbus.

Žinom juk, kad ratas sens, pamaži besisukdams,

Tą daugsyk apgauna, kur vis ritasi šokdams;

O kieksyk sutrūksta jis permier besisukdams!

Kuinas taipo jau ramboks, vis žingine žergdams,

Kartais dar toliaus uždėtą nuneša naštą,

Kaip tūls žirgs durnuodams ir piestu šokinėdams;

O kiek sykių dar iškadą sau pasidaro.

Ant! smalininks, saikėt ir išparduot savo smalą

Per kiemus pamaži važinėdams, kirkina ratą,

O tiktai nusipelno jis sau pinigą grečną.

Kas iš to, kad būras tūls, per daug bėginėdams

Ir permier besirūpindams, savo sunkina širdį!

Tėvs mano Kubas taip glūpai kol gyvs nepadarė,

O ir jo tėvs Stepas taip gyvent nemokino.

«Vaikai! – rėkdavo jis, ant demblio girts išsitiesęs

Ir su žaku prastu kaip prastas būrs užsiklojęs, –

Vaikai! šiukštu jums naujus niekus pramanyti,

Taip gyvenkit, kaip mes, tėvai jūsų gyvenom.

Vis protingai, vis pamaži nusitverkite darbus.

Čėdykitės kytriai jauni, dar būdami klapais,

Kad dar ir senysta ką ras atšokdama kartą.»

Tuos žodelius savo tėvo aš tikrai nusitvėriau

Ir, kol gyvs krutėsiu, jų kasdien paminėsiu."

Tas durnas kalbas visi girdėdami būrai

Gėdėjos; bet Pričkus jam drąsa pasakydams:

„Eik, – tarė, – šūdvabali! kur šūdvabaliai pasilinksmin.

Juk tu jau su savo namais, kasmets šūdinėdams,

Sau ir mums, lietuvninkams, padarei daug gėdos.

Aš, kad man skvieruot pons amtsrots urdelį siuntė,

Tau, žinai, daugsyk taipo per nugarą drožiau,

Kad iš skrandos tavo senos sklypai pasidarė.

O kieksyk tave vakmistras kone visą nulupo

Ir tu raišėdams vos vos į baudžiavą traukeis.

Neprieteliau! tu, lėbaudams ir vis smaguriaudams,

Lauką su tvoroms ir namą visą suėdei;

O dar ir savo vaikesčius pagadint nesigėdi?

Bet, jūs viežlybi kaimynai, jūs gaspadoriai

Su grečnoms gaspadinėms, mums nereik nusigėdėt,

Kad mes, būriškus jau vėl nusitverdami darbus,

Mėšlus rausim ir laukus įdirbdami vargsim;

Juk ir pirmas sviets, šventybę savo prapuldęs,

Su darbais ir rūpesčiais savo pleškino puodą:

Nės be trūso dievs mus išmaitint nežadėjo,

O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam.

Kad skilvys išalkęs nor gardžiai pasilinksmint,

Tai pirma tur visas kūns viernai pasipurtint.

Taigi nutverkim jau kiekviens savo jautį

Ir išrėdę jį kaip reik klausyt pamokinkim:

Page 2 of 2

  • 1
  • 2
© 2026 Forum Mare Balticum e.V.