Kunigaikštis

Nei mums sveikintis nei atsisveikinti gyvenam archipelaguose
o tas vanduo tie žodžiai ką jie gali ką jie kunigaikšti gali

Zbigniew Herbert. Fortinbraso trenas

 

Vienoje iš paskutinių savo knygų "Tai", išleistoje 2000-aisiais, ties trečiojo tūkstantmečio slenksčiu, kurią būtų galima pavadinti poetiniu testamentu, Czesławas Miłoszas prisipažino pralaimėjęs: "Norėjau pasakyti tiesą / ir nepavykdavo." Man regis, šioje ištaroje ir slypi Miłoszo poezijos intriga. Poetas, neretai pavadinamas XX amžiaus metraštininku, iš tiesų liudija vieną iš pagrindinių praėjusio amžiaus nesėkmių - tiesos medžioklę. Tačiau tai viena iš tų nesėkmių, kurios keitė ir pakeitė pasaulį, ypač jo meną. Jeigu tiesos nepavyksta pasakyti, galbūt įmanoma ją aprašyti; jeigu neįmanoma jos aprašyti, galbūt įmanoma ją sukurti. Miłoszas tapo epochos balsu, nes jam pavyko priartėti prie tiesos aplinkiniais keliais. Balansuodamas tarp filosofijos ir faktų, tarp istorijos ir asmeninių patirčių, tarp fizikos ir metafizikos, jis iš tiesų kūrė tiesą, istoriją, pagaliau savo biografiją. Tačiau iki galo išlikdamas kritiškas pasaulio iliuzijų ir savo paties atžvilgiu - minėtoje knygoje jis be gailesčio atsiriboja nuo biografijos, paskelbdamas ją pramanu. Tad ką gi paliko mums šis kritiškas ir maištingas poetas? Dvidešimtojo amžiaus griuvėsius? Nepavykusias tiesos ištaras ir pramaną, nusitęsiantį beveik per visą šimtmetį?
Be abejo, kur kas daugiau. Tačiau to palikimo neįsprausi į kelias tezes. Todėl norėčiau stabtelėti prie vieno jo eilėraščio, kuris, kaip ir visa Miłoszo poezija, yra savotiška būties nuotrauka, o kartu ir autoportretas.


VIPERA BERUS

Norėjau pasakyti tiesą
ir nepavykdavo.
Mėginau eit išpažinties
Ir nieko neįstengdavau prisipažinti.
Netikėjau psichoanalize todėl,
kad būčiau sveikas primelavęs.
Ir savyje toliau nešioju susivijusią
kaltės gyvatę.
O man tai nemaž ne abstrakcija.
Stoviu ant kemsų Raudonėj netoli
Jašiūnų,
ir gyvatės uodega šmukšt į samanas
kupstan
po nykštukine pušele,
vos spūsteliu gaiduką,
ir šratų užtaisas pliūpteli iš berdano.
Po šiai dienai nežinau, ar kuris nors
švino grūdelis
kliudė šleikštų baltą pilvą
ar zigzagą Viperus berus nugaroj.
Šiaip ar taip, rašyti apie tai lengviau
nei apie dvasios nutikimus.

Taigi prieš mus pars pro toto principu veriasi visas XX amžius ir paties poeto pasaulis, kurie ir nėra labai atskiri - poetas gyveno epochos skausmais ir buvo jos balsas, tebūnie vienas iš daugelio. Žmogus, kuriam visą gyvenimą rūpėjo tiesa, poetas, kuris visą gyvenimą ieškojo jai ištaros. Maištingos prigimties, nesitaikstantis su amžiaus prietarais, netgi tradicijomis, prometėjiškai ieškantis savo kelio, nepripažįstantis didžiųjų XX amžiaus Europos (ir Amerikos) dogmų, konkrečiai šiame eilėraštyje - katalikybės ir psichoanalizės, dviejų dvasinę pusiausvyrą palaikančių receptų. Tačiau jo maištingumas - tai ne cinizmas ar ateizmas; greičiau poetas yra kaip pirmųjų krikščionybės amžių krikščionis, aistringai kovojantis už dangiškąją meilę ir šviesą, tačiau kartu neatsiribojęs nuo pagoniškojo paveldo - meilės ir pagarbos gamtai, gyvenimui. Gyvatė kaip krikščioniškosios kaltės simbolis ir gyvatės medžioklė kaip nusikaltimas pagoniškajam principui. Čia bene tik šiam poetui būdingu būdu susilieja metafiziniai ir rupios, kartais net grubios, kasdienybės planai. Pagaliau fenomenalioji Miłoszo atmintis, turinti ir ryškų etinį atspalvį - gyvatės, medžiai turi vardus kaip ir žmonės, jų vardai, kaip ir mituose, suteikia jiems būtį. Vietovardžiai - Raudonė, Jašiūnai - dar kartą primena lietuviškąsias poeto šaknis, jo nepramanytą biografiją. Herojus nėra tikras, ar kliudė gyvatę, tačiau, regis, tai nėra svarbu: poetas viename interviu yra pripažinęs, kad svarbiausia yra vaizduotė. Taigi vaizduotė ir atmintis - savigraužos šaltiniai - kartu tampa ir išsilaisvinimo įrankiais, leidžia tą (tikrą, menamą ar metafizinę) kaltę įveikti išsipasakojant eilėraščiu.
Tokia yra visa Miłoszo poezija. Viename ankstyvųjų eilėraščių jis yra rašęs, kad poezija, kuri neišgano žmonių ar tautų, yra melas. Regis, Miłoszas bus vienas iš paskutinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrėjų ir vienas iš paskutinių XX amžiaus poetų, tikėjusių mesijiška žodžio galia.
Ar vis dėlto Miłoszas tapo pranašu, dvidešimtojo amžiaus mesiju? Kadaise jis prasitarė savo bičiuliui Zbigniewui Herbertui: „Supranti, norėjau ir noriu tarnauti...“ Be abejo, turėjo omeny didžiąją tarnystę, pašaukimą. Tam jis dėjo daug pastangų, jo poetinė tarnystė buvo įvertinta ir Nobelio premija. Ir vis dėlto pats Miłoszas, regis, bėgant metams vis aiškiau suvokė savo pastangų iliuziškumą. Tą suvokimą bene geriausiai iliustruoja eilėraštis „Prisipažinimas“:

Supratau, kas skirta kaip aš mažutėliams:
Trumpų vilčių šventė, išdidžių paradas
Ir luošių turnyras, - literatūra.
(vertė Almis Grybauskas)

Ar iš tiesų čia susiduriame su dar viena iliuzijos žlugimo istorija? Ar matome tik dar vieną literatūrinį triuką, asmenybės išsidvejinimą ar išsidauginimą? Herbertas yra kalbėjęs apie Miłoszą dar griežčiau, jis aiškino, kad Miłoszas kaip mitinis Protėjas turi tūkstančius pavidalų, linkęs į metamorfozes (netgi politines), kad yra suskilęs žmogus, neapibrėžto tautinio, metafizinio, moralinio būvio. Kad Miłoszo pagrindinė problema yra „tapatybės jausmo stoka. Šiam psichiniam defektui jis surado išeitį: apsiskelbė Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės arba Dviejų Tautų Respublikos piliečiu. Atrodo gražiai ir yra labai naudinga, o kartu atpalaiduoja nuo įsipareigojimų tikrovei“.
Nota bene, tarp dviejų artimai bendravusių bičiulių buvo perbėgus juoda katė, kuri neabejotinai prisidėjo prie ir šiaip kategoriško Herberto tono.
Čia neatsitiktinai cituoju rūsčius vieno poeto žodžius apie kitą. Neretai poetai yra negailestingi vieni kitiems, tą paliudija ir pats Miłoszas:

O vis dėlto kito poeto šalia savęs pakęst negali,
jei įtaria, kad anas už jį geresnis, ima jam pavydėti
kiekvieno pagyrimo žodžio.

Pasirengęs ne tiktai užmušti jį, bet ir sutraiškyti,
nušluoti nuo žemės paviršiaus.
„Ataskaita“ 

(vertė Algis Kalėda)

Bet Herbertą čia pasitelkiu ne tam, kad pademonstruočiau žiaurių gamtos įstatymų proveržį poezijoje. Greičiau intelektualinio diskurso ar interpretacijos būtinybę ir galimybes. Pasaulis nėra toks, kokį mes jį matome, nebuvo jis toks ir Miłoszui. Jeigu mums reikia stabų, tuomet belieka piktintis tokiais kaip Herbertas. Tiesą sakant, piktinosi net ir pats Miłoszas. Tačiau kur kas įdomiau ir nepalyginti svarbiau yra pažinti prieštaravimų plėšomą žmogų negu melstis akmenėjančiam stabui.

Miłoszas yra kalbėjęs apie save, kad poetas gyvena iš prieštaravimų. Toks jis man ir patinka. Ieškojęs vieno svarbiausio dalyko – savo esmės, tapatybės. Sutikčiau, kad Miłoszas stokojo tapatybės jausmo. Man regis, kiekvienas poetas jo stokoja, pradeda savo odisėjiškas keliones ieškodamas savojo aš ir ne visad jį atranda net sugrįžęs Itakėn. Bet niekad nesutiksiu, kad Miłoszas apsiskelbė LDK piliečiu bėgdamas nuo atsakomybės.
Turėjau galimybių pažinti šį poetą asmeniškai, esu viešėjęs jo namuose Berklyje, kelis kartus buvome susitikę Kaune ir jo gimtinėje Šateniuose. Ir visąlaik lydėjo jausmas – matau gyvą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietį. Tiksliau, kunigaikštį. Pagaliau ar svarbu kokios kunigaikštystės.