3.

Vėl matau tavo galingą, plačią tėkmę, ne-

pasibaigiantį spalvų mirgėjimą.

Paskutinį kartą tave mačiau aš vasarą.

Buvai paniręs saulėje, o margos valtys,

dainuojančios ir žaidžiančios, palengva šliaužė pro salas,

pro tiltus, pakrantėse įkniubusias pilis, ir viskas

saulėtai atsispindėjo tavyje.

Dabar — rugsėjis. Kitom spalvom pasitinki mane.

Jau salos permatomos, tolyn į jūrą nunešė lapus.

Ir šaltos putos trykšta iš lėtai puškuojančių

tamsių vilkikų,

jų juodi malksnų stogai, apipurkšti lietaus.

Šaltai per viršų nusidriekia juoda dūmų 

valkstė.

Tu vis tas pats senas Reinas, kurio vynu

dainuoja pakrančių vyrai. Tu vis tas pats,

kurio matrosai ilgose kelionėse šūkauja ant murzinų

laiviūkščių, ir paukščiai,

tos pačios baltos paukštės tupi ant medinių

tilto atramų.

Kas, kad po sunkiom kareivių kojom

sukniubo tiltai, vienišom baidyklėm sustyro

miestų kaminai —

tu vis tas pats, tamsus, galingas,

veži medžius ir baltą kraują.

Jeigu tą vasarą nebūtumėm žiūrėję mes į Reiną,

neperėję Mainco tiltu, nepasinėrę

ynuogių atokalnėse, saulės ir rožių kvape —

ar nevažiavę mažyčiu Mainz-Kastel traukiniuku,

su vyšnių ir obuolių pintinėmis, su vynuogėm,

ir geltonais, auksiniais persikais —

jeigu nebūtumėm — kažkaip nebūtų nei tos vasaros,

nei tų dienų.

Kažkaip ta vasara buvo keistai laiminga.

Net pro skurdą, ir stovėjimą su krepšiais maisto,

su sriubos skardinėm — buvo švytėjimas,

nuo atkalnių, nuo sodų, nuo miestelių —

ir džiaudami kiemuose skalbinius, skaitydami

paieškojimus, ir pasimetusių vardus,

ir varganai bevaikščiodami aikštelėse,

ir sekdami kiekvieną žinią — net ir tada

mes jautėme kaip vaikas baltą Wiesbadeną.

Nueidavom mes pasėdėt šviesos priplūdusioj atšlaitėj,

ar, nusileidę mes žemyn prie Reino, žiūrėdavom,

kaip juoda, įsirėžusia vaga,

sunkiai stumias anglimis ir medžiais apkrauti

laivai — pro saulėje paskendusias pakrantes,

pro vynuogių laukus, pro sugriuvusius į upę tiltus,

atokalnėse skambančius paskutiniuosius

karo dūžius.

Ir tada sėdėjome žemoj, vėsioj turgaus aludėj,

skaitydami ant sienų užrašus, gerdami vasaros vėsą

ir žalią Reino vyną — klausydamiesi, kaip mažose gatvelėse

akmeniniu bruku, klapsi ūkininkų arkliai,

ir merginų batai, — gerdami

kaštonų ir obelių kvapą.

4.

Tą rudenį, – jau buvo pats rugsėjis,

ir ėmė lyti, – mes palikom Wiesbadeną.

Kassely mus pasitiko purvas,

balti medžio barakai, ir ruduo.

Braidydami po šaltą vandenį, perpūsti

lietaus ir vėjo,

mes lopėme kiauras barakų sienas,

rinkome išlytas alksnio malkas,

kalbėdamiesi apie šaltį, purvą,

ir besiartinančią žiemą.

Greit po to,

rūkdamas ant Wilhelmshohe kalvų, ant miškų,

atėjo sniegas.

Tačiau praėjo ir žiema,

ir vasara, ir dar ir kitą rudenį

ir vasarą žiūrėjom į atokalnėse griūvančius miškus,

stovinėjome šalia tramvajaus,

ar su mažyčiu maisto krepšeliu

mes laukėme ilgoj eilėj prie duonos,

prie pieno ar daržovių,

tampėme prikrautus anglių ratukus,

ar alksnio malkas.

Aikštės tvenkinyje maudėsi ir klykavo vaikai,

taškydamies po purviną ir juodą vandenį.

Mes vaikštinėjome mokyklos keliuku,

porelėm ir būriais, susikabinę rankom,

ar pagal maistinę, girdėdami

viduj bežaidžiančio ping–pongo dūžius,

Sipos ir Tonio balsą,

senas plokšteles ir girgždantį akordeoną.

Sekmadieniais išklysdavome į laukus,

ar stovinėjome žemai aikštelėje,

žiūrėdami, kaip vyrai mėto krepšio sviedinį,

karščiuodamiesi dėl kiekvieno taško, –

ar sėdėjome žemoj barako kino salėj,

žiūrėdami pigių komedijų, ir tada

pasipildami laukan, ir šaukdami, visu būriu

užtvenkdami pakalnę,

kur žemai, apačioje, kur jugoslavų salėje

grojo armonika, ir šoko. Iš laukų

sklido varlių ūkimas, ir daržuos,

tarpe gyvatvorių ir krūmų, klajojo

vieniši ir įsisvajoję žmonės,

žiūrėdami į tolumoje degančias, liepsnojančias

Kasselio šviesas, klausydamiesi

prabėgančių traukinių bildėjimo, –

kol vienądien, pavasariop, pradėjo vežti.

Atsisveikindami ir bučiuodamies,

ilgų kelionių, metų, vieno kambario,

vienos dalios draugai,

nešini savo varganais daiktais,

savo mažom relikvijom,

mes lipom į sunkvežimius, žiūrėdami

iš po brezento į pasiliekančius draugus,

žiūrėdami į nedidelį draugų būrelį,

keletą veidų, ir atitolstančius,

sustojusius prie aikštės žmones, –

paskutinįkart klausydamies

stovyklos triukšmo, žiūrėdami į barakus,

į kelio dulkes, debesį užklojantį

ir pasiliekantį – klojantį metus,

draugus ir praeitį, prisiminimus –

žiūrėdami, iš po brezento,

tylinčiom, kely įsmeigtom, akim.

Susigūžę, susiglaudę kuždamės. Kapt čia, čiopt čia: kam trūksta ko po nakties? Galvos visų tebėra. Šonkaulių trūkumu taip pat niekas nesiskundžia, - tai svarbiausia. Kam peilio, kam laikrodžio, kam maišelio pritrūko: niekaniekis, tuščia jų!
    Kažkokie nuostabūs pareigūnai su kryžiais ant nugarų ir numeriais ant krūtinės išvijo mus iš patalpos, čirškinamais žodeliais palydėdami. Sustatė patvory prie spygliuotų vielų, - atseit, likimo laukite.
    Retkarčiais pravažiuoja pro šalį didžiulis vežimas, žmonių. tempiamas, tokių nuskarusių, lopiniuotų, sulinkusių, sudžiūvusių. Retkarčiais prabėga, praeina, praslenka kažkokia žmogysta su dryžuotais drabužiais - ir vėl viskas ramu visur.
    - Vyrai, žiūrėkite, va, mūsiškiai, kauniškiai! - kažkas iš mūsų sušunka.
    Tiesa! Pažinome! Kiek jų! Visi dryžuotais nuskarusiais purvinais drabužiais, dryžuotas blynas ant galvos vietoj kepurės, ant basų kojų medinės klumpės, kurios nuolat krinta nuo kojos, ir jie eidami nuolat knapsi. Velka jie, dvilinkai susilenkdami, didžiulius bosus ar ką tenai.
    Kauno lietuviai inteligentai buvo suimti diena anksčiau, - diena anksčiau jie ir čia pateko, atlankę Tilžės, Ragainės ir Marienburgo kalėjimų rūsius.
    Sveikinamės iš tolo su jais. Jie mum nieko į tai neatsako. Liūdnai pažvelgia, nusigrįžta. Kas jiem? Kodėl jie tokie nemandagūs? Kodėl jie nesidomi mūsų atvykimu?
    - Suvalgykite viską, ką turite. Viską atims, - dusliu balsu šūktelėja kažkas iš jų ir nusigrįžta lyg nepažįstamas.
    - Va tau, kad nori! Tai šitokie dedas čionai dalykėliai! - atsidustame kas sau ir graibomės po lagaminėlius. Atsirado dar dešrų, lašinių. Gromuliuojame. Nė nepajutome, kaip mūsų tarpe atsirado toks žvalus vyrukas su žaliu trikampiu prie krūtinės ir raudonu kryžiumi ant nugaros.
    - Sveiki, lietuviai, -sako jis vokiškai su Pareinio akcentu, - mes jau žinojome, kad jūs atvykstate. Laukėme. Dešra - lietuviška?
    - Kas pats būsi? Pareigūnas?
    - Ne. Kalinys. Toks pat, kaip jūs.
    - Mes - tokie pat? Kaliniai?
    - Kas gi daugiau? - juokiasi jisai, sprogdamas mūsų dešrą.
    - Pasakyk, susimildamas, kas čia per vieta? Kur mes patekome?
    - Čia - koncentracijos lageris, Štuthofas.
    - Koncentracijos lageris?!?! - taip ir palinkome iš nustebimo. Mes jau koncentracijos lagery!!!
    - Nenusiminkite, - porina vyrukas, - čia dabar galima gyventi.
    - Koncentracijos lageris!
    - Dabar čia, palyginti su tuo, kas anksčiau buvo, yra tikras pajūrio kurortas.
    - Kurortas?
    - Matai, pušelės auga. Kuo ne kurortas? Jūra už trijų kilometrų. Ir oro čionai nepritrūksta... Niekis. Galima gyventi. Negerkite tiktai čionai jokio vandens. Jis čia visokiom šiltinėm ar cholerom apkrėstas. Matote, kaminas rūksta?
    - Teisybė, rūksta ir paspirginta guma dvokia...
    - Tai krematoriumas. Anksčiau ar vėliau visi pro tą kaminą išlėksime.
    - Ir mes? Pro kaminą?
    - O kuo jūs geresni?
    - Nejaugi kaminas privalomas visiem?
    - Kai kas dar neišlėkė. Ir aš dar gyvas, kaip matote, nors jau septyneri metai po lagerius trankaus. Atsiminkite tris pagrindinius dalykus: saugokitės, kad viduriai nesugestų, kad kojų nesužalotų ir kad pagaliais inkstų neatmuštų. Visa tai kaminu baigiasi. O šiaip - čia gyventi galima...
    - Geras pajūrio kurortas Dievų miške! Paguodė, kad jį kur perkūnas!
    - O ką manai? Matai, va, vyrai tempia vežimą su šiukšlėmis? Nieko, patempia, kad ir susilenkdami. Prieš metus tuo vežimu važiavome smėlio vežti. Septynis kilometrus. Vežime stovi SS vyrai su pagaliais. Mes - risčia bėgame. Su tuščiu vežimu ir pilnu. Kas nepabėga, gauna su pagaliu. Kas pargriūva, tas niekuomet jau nebeatsikels. Tai bent buvo laikai!
    - Ar tik nemeluoji kartais? Gąsdini mus, latre, ir tiek?
    - Aš esu reinietis. Iš Kelno. Johanas Bloy. Mes, reiniečiai, nemeluojame. Vogti - galiu. Prašom. Bet meluoti - ne. Pfui!
    - Tai už ką pats čionai patekai?
    - Et, už niekaniekius. Nepavyko. Man gyventi nesisekė. Penkiolika kartų teisė mane už vagystę, bet šešioliktą kartą nepavyko - patupdė į lagerį...
    - Pasakyk, susimildamas, kas buvo tiedu, kurie šiąnakt mus lazdomis plūkė?
    - A! Tasai rėksnys - tai Lėmanas [Lehman], lagerio pirmasis seniūnas. Antrasai, tas mažesnis - menkysta. Tai Stasiakas (Stasiak). Šiukšlė.
    - Lageris - tai visiškai atskira respublika, autonomiškai nepriklausoma, kaip maharadžų dominija. Turi lyg ir savo savivaldą. Savivaldos priešakyje yra Lageralteste, lagerio seniūnas, iš kalinių tarpo už didelius nuopelnus skiriamas. Jis - kalinių atstovas valdžioje. Kam reikia į uodegą kirsti, jis kerta. Kai reikia kas pakarti, jis karia ir kalinių lašinius ryja. Šiaip Lėmanas - nieko sau žmogus. Tik rėkia per daug. Pražudė jį ginkluoti įsilaužimai. Aš visuomet sakiau ir dabar tebesilaikau nuomonės: daug garbingiau iš kišenių vogti, negu ginkluotam laužtis pro duris. O Stasiakas - šiukšlė. Aš gyvenamame barake duoną pjaustau, jis - dalina supjaustytą. Kasdien tris duonos bakanėlius pavagia. Puodą marmelado pavagia ir margarino kuoką. Spirga toksai. Bet jis dar padarys karjerą. Jei jam ir toliau taip seksis ir jei niekas jo nenudobs - prisitarnaus iki budelio laipsnio. Paminėsite mano žodį...
    Vaje, politinis skyrius jau ateina, - susirietė linksmasai reinietis, - man gi griežtai draudžiama su jumis kalbėti...
    - Politinis skyrius?!?
    Išgirdę tokį garsų vardą, ištempėme kaklus kaip žąsinai ir sustirome: kas gi dabar mum bus? ..
    Politinis skyrius atėjo su keturiom rašomom mašinėlėm. Nešė jas keturi kaliniai, paskui kuriuos sekė du uniformuotu SS vyru.
    - Na, bracia litwini, - atseit, sveiki, broliai lietuviai, kaip sekasi, - draugiškai nusišypsojo vienas iš tų su mašinėle, - mes jūsų jau laukėme...
    Pasiuto! Ir šitie jau laukė! Kada gi jie vaišinti pradės? Kokie išdidūs jie, kokie galingi! Rašomą mašinėlę neša! Bene jie ir bus tardytojai ir teisėjai?
    Šaukia mus po vieną. Tiesiai reikia atsistoti, pasitempus. Rankas nuleist ir į šlaunis įremt, maždaug, kad iš žmogaus virdulys pasidarytų. Atsakinėti reikia greitai ir garsiai, kad ir kurčias girdėtų. Kiekvieno vardas, pavardė. Šeimyniški dalykėliai. Adresas, kurio būtų galima duoti žinią, kai lagery nusibaigsi...
    - Už ką suimti?
    - Nežinome, - kiekvienas atsakom it susitarę. Taip ir įrašo į popierius: nežinia už ką suimti - vis tiek!
    Duoda mum po numerį, - čia, sako, bus dabar jūsų pasas, nepameskite. Galva galima pamesti, bet numeris - ne: daug svarbiau... Numeriai išėjo: dvidešimt vienas tūkstantis trys šimtai ir dar tenai dešimtukai. Ant popierėlio su numeriu parašyta: schutzhaft-politisch.
    - Ar ilgam mus čia patupdysite?
    - Do konca wojny, - atseit, iki karo pabaigos, - schutzhaf-politisch, czerwony winkel, raudonas trikampis - visi iki karo pabaigos.
    - O kas tai yra: schutzhaf-politisch?
    - Tai yra politinis apsaugos areštas. Į lagerį pasodino jus apsaugai. Jūs esate tokie nusikaltėliai, kad laisvėje jūsų elgesiu pasipiktinusi visuomenė gali jus suplėšyti. Valdžia, susirūpinusi jūsų gerove, ir pasodino jus į lagerį - nuo visuomenės pasipiktinimo vaisių apsaugoti...
    - O gal visuomenei nuo mūsų apsaugoti? Kad mes negalėtumėm daugiau prieš valdžią nusidėti?
    - Ne, ne. Šitokiem dalykam mes turime kitą paragrafą, Verbeugungshaft - įspėjamasai areštas, kad daugiau nenusikalstų. Šitokie pas mus vaikšto su žaliu trikampiu. Tai vis kriminalistai. Nuo jų mes ir saugome visuomenę. O politinius - saugome nuo visuomenės...
    - Sakyk tu man, koks rūpestingumas!
    - O ką manai? Trečiajame reiche turi būti tvarka.... Marsz do lażni, - atseit, marširuokite į pirtį.
    Tuo ir baigėsi politinio skyriaus politika su mumis.
    Na, su politiniu skyriumi, atrodo, sugyvensime: nesimuša…

XV. "DIE ARBEIT MACHT DAS LEBEN SÜSS…"

    Pirmasai mūsų sekmadienis lagery. Faktinai - pirma mūsų oficiali darbo diena.
    Šį sekmadienį lageris, apskritai imant, nedirbo, - lageris tuomet dirbo ne kiekvieną sekmadienį. Kai kurios komandos vis dėlto turėjo eiti į darbą.
    - Advokatai, profesoriai, kunigai, finansistai, rašytojai ir visas kitas lietuviškas mėšlas, - pasigardžiuodamas šūkalojo mūsų bloko raštvedys, padūkęs tirolietis Toni Fabro, - marš į rikiuotę! Greičiau, greičiau, jūs, apsidrėbusio kuilio sūnūs!
    Darban, be mūsų, dar buvo išrikiuota kelios komandos lenkų, politinių kalinių, dar tebetardomų dėl priklausymo slaptom politinėm organizacijom.
    Kapo, atseit, darbo prižiūrėtojo, pareigom prie mūsų buvo pristatytas vokietukas Zauteris [Sauter]. Jis tiktai dviem savaitėm anksčiau už mus lageryje atsirado, bet buvo didelis savo srities specialistas, todėl tad lageryje taip greitai tokią didelę karjerą padarė - iki kapo padėties prisiplakė.
    Tasai Zauteris, kaip rodė jo dokumentai, Vokietijoje jau buvo septyniolika kartų teistas ir baustas už vaikų kankinimą. Už tokius darbus buvo jis ir į lagerį uždarytas, o lagerio vyresnybė padarė jį mūsų viršininku darbo metui.
    Pristatė mus prie vagonečių, lageryje liorkomis vadinamų, smėliui vežioti. Viename pratiestų bėgių gale reikia kalnelis nukasti, kitame - klumpabalos duobė užversti. Tarp abiejų galų atstumo buvo apie pusantro kilometro. Prie vienos vagonetės buvo pristatyti šeši septyni žmonės. Bėgiai nutiesti per smėlį. Pakeliui - keturi bėgių pasisukimai, kur reikia vagonetė apsukti. Prie vidurinio pasisukimo stovi pats Zauteris su linksma šypsena veideliuose, prie kitų pasisukimų ir bėgių galuose susitalpino Zauterio pagalbininkai, atseit, puskapiai. Mum reikia prisipilti vagonetė smėlio, nuvežti į kitą galą, išversti į duobę, išlyginti - ir vėl važiuoti atgal prisipilti...
    Kovo pabaiga. Iš nakties gražiai pašalę. Saulė šviečia šildo, tarytum glostyte spindulėliais glosto.
    Su vagonetėmis pasibarškinti iš vieno galo į kitą nebūtų jau tokia didelė bėda, kodėl ne - vagonetės galima pastumdyti. Bet būta čia vis dėlto labai didelės bėdos.
    Stumiant vagonetę, reikia bėgti risčia ir zovada. Su tuščia vagonete ir su pilna. Klumpės - klimpsta palaidame smėly, ant kojų nesilaiko. Keletas zovados šuolių - ir kojos jau kruvinos, - nuo tų prakeiktų klumpių!
    Kol vagonetę smėlio prisipili - puskapis tau lazda šonus tvatija ir dėsto, kad nereikia tinginiauti. Prie kiekvieno bėgių pasisukimo, kol vagonetę pasuksi, - vėl lazda tavo šonus raižo. Pro tokį velnio puskapį taip norėtųsi juo greičiau pravažiuoti, bet ta bestija liorka kaip tyčia ima ir nušoksta nuo bėgių! Užkelk tu ją dabar atgal, kad geras! Tuščią - dar šiaip taip užklibinsi, bet su pilna - visai prasti juokai. Bekeliant vagonetę, pašal nuolat atsiranda pats Zauteris. Jo rankose - storas vėzdas. Jis ima sąžiningai tau nugarą velėti. Smogia lazda ir liežuviu vis pritaria kaip gramofonas:
    - Die Arbeit macht das Leben süss! Die Arbeit macht... - darbas daro gyvenimą saldų!
    Zauterio stovimojoj vietoj pasisukimas toks staigus ir kreivas, atkalnėje tokioje, kad tenai liorka visuomet nušoka nuo bėgių.
    Zauteris šypsos. Zauteris patenkintas. Zauteris darbuojas su vėzdu ir, meilingai šypsodamasis, kartoja:
    - Die Arbeit macht das Leben süss!
    Po tokios darbo dienos grįžęs į baraką su kruvinomis, sutinusiomis kojomis, su sudaužytais pečiais, nugara, šonais, šlaunimis, su pervarginta širdimi, su svaigstančia galva, alkanas įsispraudęs silkių pavyzdžiu į utėlyną, veikiai žmogus imi suprasti, iš kur ir kaip atsiranda lagery nesialoma klipatų komanda...
    Mes, kaip žmonės be lagerinės darbo specialybės, apie porą savaičių neturėjome pastovaus darbo. Kasdien mus tampė po įvairiausias darbo komandas, panaudodami įvairiausiem darbam. Visur buvome naujokai. Pas kiekvieną kapą - savo tvarka, savo būdas, savi mušimo metodai. Nieko nežinojome, nieko nepažinojome. Nežinojome, nei kaip reikia lagerinis darbas dirbti, nei kaip ilsėtis. Kasdien, kas valandą mum buvo pirtis ir pirtis, kartais - sausa, kartais - kruvina.
    Senieji katorgininkai puikini žinojo, kad lageryje darbo vaisiai visiškai nesvarbu, - svarbu tiktai, kad visą laiką judėtum, vargtum, kankintumeis, - kad greičiau kinkas nukratytum. Svarbu, kad judėtum, ypač kai viršininkai mato. Senieji katorgininkai visą laiką juda kruta, bet darbo vaisiai - niekaniekis vienas. Ir vis dėlto jų darbas - visiškai geras - jie gi juda kruta!
    Mes tos išminties nežinojome. Atrodė: duotas darbas - reikia jis padirbti. Atrodė: padirbsi - valdžia įvertins, leis atsikvėpti. Ir pluši, būdavo, dirbi. Visą gyvenimą įpratęs dirbti sąžiningai, kaipgi čia dabar vienu metu apsimetėlis pasidarysi!
    Dirbi sąžiningai. Per valandą padarai daugiau, negu senas katorgininkas padaro per dieną. Nuo darbo uždusęs, stabteli kiek atsikvėpti, - tučtuojau į tavo galvą lekia koliojimas, prakeikimas, lazda ar plytgalis. Atseit:
    - Tu, tinginy, mėšlinas, lietuviškas inteligente, nususęs driskiau - Verkommener Lump - nusidėvėjęs maita, - taip ir toliau, taip ir toliau.
    Juo sąžiningiau dirbi - juo didesniu darbo kiekiu tave apkrauna, juo daugiau iš tavęs reikalauja, juo daugiau muša. Senieji katorgininkai, tursuodami pašal, žiūri į tave iš padilbų, krizena dantimis ir savo darbo dalį tau vis pakiša ir pakiša:
    - Še, pašvinkęs rupūže, dirbk, kad toks mandras!
    Pabandyk nepaimti iš jo darbo! Jis iškeiks tave ne blogiau už kapą, išdergs, o tai ir kastuvu į tave užsimos.
    Iš kur gali žinoti, kas jisai toks, tasai senas katorgininkas? O ką, jei ir jis turi teisę mušti? Lageryje visi turi teisę mušti, ypač naujoką, - visi, kas tik netingi.
    Senieji katorgininkai kiša savo darbo dalį, koliojas, keikias, o jų akys klastingai blizga, lyg sakyte sakydamos: "O! Kokie kvailiai jūs, kvailiai!"
    Kitas koks senas katorgininkas, žiūrėk, ima ir nebesuvaldo savo pašiepiamos šypsenos. Prieina prie tavęs, patapnoja per petį, bičiuliškai prašneka:
    - Nebūk gi toks padūkęs asilas, nesitampyk it skerdžiamas! Šitaip besitampydamas, tu ir savaitės neišlaikysi. Nekreipk dėmesio, kad keikia. Čia visi keikia. Čia būtinai reikia keiktis, kitaip - negyvensi. Keiktis svarbiau už duoną. Bet tai nieko nereiškia. Žiūrėk, kaip aš dirbu: judu krutu - ir viskas. Ir šiandien manęs dar niekas nekeikė...
    Ir, tikrai, jo niekas nekeikia. Jis juda kruta, bet padirbti - nieko nepadirba. Ką jis per dieną per dvylika valandų nuknibinėja, galima per valandą, per pusvalandį padaryti.
    Tai labai didelis mokslas: išmokti judėti - ir kad nieko nepadarytum, neįtemptum jėgų, savęs nevargintum - ir mušti negautum! Kai tą išmintį suvoki, jau gali lageryje šiaip taip verstis, bet kol ją suvoksi - šonkauliai bus gerokai nutašyti ar inkstai iš savo vietos ištarabanyti.
    Sunkiai, labai sunkiai vyko man šitas mokslas!
    Mėčiojo mus po įvairius darbus.
    Pavyzdžiui, tolio ritinius nešioti. Visą gyvenimą dirbusiam fizinį darbą, mokančiam lageriškai judėti krutėti, šis darbas gal ir visai nesunkus. Bet žmogui, tris dešimtis metų pratūnojusiam prie rašomojo stalo, prie mokslo knygų, prie literatūros darbo, žmogui alkanam, nemigusiam, mušeikų ir utėlių nukankintam, šis darbas sunkiai pakeliamas. Šiaip taip tą ritinį užsiverti ant nugaros, bet po keliolikos žingsnių jau griūni su visa našta. Atsikelk dabar, kad geras, su ja! Atsikelk, kai tave šuniškai rieja, batais būgnija, pagaliu tvatija! Atsikelk, kad po keliolikos žingsnių vėl griūtum! Ir taip - per visą kiaurą dienelę, per dvylika valandų.
    Ne ką geriau sekėsi ir plytų fabrike - molį kasant ir minkant, plytas nešiojant ir kraunant, arba miške rąstus tąsant, pjaustant, vežimuosna keliant, arba prie statybos - akmenis skaldant ir "tačką" vežiojant, plytas, žvyrą, cementą, vandenį tempiant.
    Balandžio mėnesio pirmomis dienomis bloko raštvedys, čigoniškos veislės padūkęs tirolietis Toni Fabro liežuviu it šuva uodega po kiemą grajina:
    - Profesoriai, kunigai, teisininkai, rašytojai! Rikiuokitės patvory kairėj - važiuosite į Gdanską!
    Iš jūros vėjas dūkte dūksta. Švilpia, rėkia, staugia. Į akis verčia šlapią sniegą, suledėjusius lietaus lašus ir velniai žino dar kokį jovalą.
    Važiuoti reikia atvirame sunkvežimy, be jokio apsiausto, su sudriskusiu, be pamušalo, vasariniu švarkpalaikiu, su lopsančiom it šunų dalytosiom ir nepasidalytom kelnėm.
    Važiuoti reikia iki Gdansko keturios dešimtys penki kilometrai ir už Gdansko dar dvidešimt ar daugiau, persikeliant keltu per abidvi didžiules Vyslos šakas. Kelionės tikslas - pasiimti iš tenai plytų. Prisikrauti sunkvežimius ir grįžti atgal. Visą dieną nevalgius, net be lageriškų pietų.
    Važiuotojai - šlapi iki paskutinio siūlelio, vėjo iki kaulų perpučiami, pamėlynavę, sustirę, sustingę. Vieni dar bando dantimis kalenti, tik nieko gera jiem iš tų pastangų nebeišeina - dantis į dantį nebepataiko. Kiti gi jau šiaip sau užsimerkę, prasižioję, ant plikų plytų barška it pūzdrai kokie. Atrodo jie taip, kad jau dabar būtų galima drąsiai jiem pieštuku ant pilvo numeris rašyti.
    Taip, didžią tiesą skelbė talentingasai galvažudys Zauteris:
    - Die Arbeit macht das Leben süss!